Vietinis norminis teisės aktas kaip darbo teisės šaltinis

LTLietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir Darbo kodeksas, DK) 3 straipsnio 7 dalyje kaip darbo teisės šaltinis, tai yra kaip aktas, kuris gali imperatyviai reglamentuoti individualius darbo santykius, nurodomas ir vietinis norminis teisės aktas, kurį priima darbdavys savo įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje. Vietiniai (kitaip – lokaliniai) norminiai teisės aktai nėra naujas Lietuvos darbo teisės šaltinis, bet 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojęs naujas Lietuvos Respublikos darbo kodeksas jam suteikia naujų bruožų, kurie modifikuoja šio teisės šaltinio sampratą, suteikia papildomą reikšmę ir nustato naujų taikymo ypatybių. Iki DK įsigaliojimo vietinio norminio teisės akto ypatumus Lietuvoje daugiausia tyrė G. Dambrauskienė, V. Tiažkijus, R. Krasauskas. Šio tyrimo tikslas – įvertinti teisinio reguliavimo pokyčius ir, atsižvelgus į kai kurias užsienio šalių doktrinų nuostatas, iškelti ir kvalifikuoti probleminius klausimus dėl vietinių norminių teisės aktų vietos darbo teisės šaltinių sistemoje. [Iš teksto, p. 632].