Vilniaus sociotopografija: amatininkai ir prekeiviai XVI–XVII a. 4 dešimtmetyje

LTVilniaus sociotopografijos tyrimai vis dažniau sulaukia istorikų dėmesio. Per pastaruosius 20 metų buvo publikuota itin svarbių kartografinių ir rašytinių šaltinių (apie juos žemiau), kurių dėka pasirodė net keli platesnės apimties tyrimai. Kone reikšmingiausią proveržį Vilniaus sociotopografijos tyrime padarė Mindaugas Paknys, atradęs ir publikavęs 1636 m. Vilniaus pastatų surašymą, apėmusį didžiąją mieto dalį gynybinės sienos ribose. Istorikas atliko išsamią šaltinio analizę ir nustatė daugelio surašyme minimų pastatų lokaciją, apibendrino namų savininkų profesinę priklausomybę ir atkreipė dėmesį į tam tikras amatininkų susitelkimo vietas. Publikuotas šaltinis tapo atspirties tašku ir kitiems tyrimams. Štai XVII a. įvairius šaltinius prakalbęs David Frick atskleidė, kaip miesto gynybinės sienos ribose buvo išsidėsčiusios skirtingos konfesinės–etninės grupės ir analizavo tarpusavio sąveikas. Tyrėjas sugebėjo miesto posesijų lokaciją susieti su atskirais asmenimis ir pristatyti skaitytojui daugiakultūrio ir daugiakonfesinio miesto paveikslą, prisodrintą mikroistorijos – kasdienio miestiečių gyvenimo – elementų. Tuo tarpu platesnis Vilniaus sociotopografijos vaizdas pristatytas neseniai pasirodžiusioje Mindaugo Klovo, Elmanto Meilaus, Antonio K. Urmańskio ir Oksanos Valionienės kolektyvinėje monografijoje, kurios chronologinės ribos apima nuo XIV a. pabaigos, t. y. nuo pirmųjų istorinių duomenų apie konkrečias miesto posesijas ir savininkus, iki XVIII a. pabaigos.Panaudoti gausūs rašytiniai, kartografiniai ir archeologiniai šaltiniai leido įvairias aspektais prakalbinti miesto gyventojus, jų išsidėstymą, gaisrų padarinius, pastatų ir sklypų raidą, užčiuopti valdų stambėjimo procesus mieste. Knygoje publikuoti net 138 kartografiniai planai, pirmą kartą plačiai iliustruojantys Vilniaus miesto sociotopografijos istoriją. Vilniaus sociotopografijos tyrimai įsibėgėja ir Balstogės universitete. Piotr Guzowski, Radosław Poniat, Marzena Liedke ir kiti tyrėjai atlieka Lietuvos sostinės lyginamąją analizę su Krokuva ir Varšuva4. Taip pat pasirodė nemažai atskirų straipsnių ir knygų, kuriuose skirta daug dėmesio atskiriems objektams, pavyzdžiui, didikų rezidencijoms, bažnyčioms ir svarbiausių miesto gatvių mūrnamiams5, tačiau didžioji dalis miesto gyventojų – įvairūs amatininkai ir prekeiviai kol kas lieka mažiausiai tyrėjų dėmesio sulaukusi Vilniaus gyventojų grupė. Straipsnio tikslas – pristatyti svarbiausius Vilniaus sociotopgrafijos šaltinus ir nustatyti XVI–XVII a. 4 dešimtmečio svarbiausias amatininkų bei prekeivių susitelkimo vietas, kurios galėtų tapti pagrindu tolimesniems tyrimams ir lyginamajai analizei. [Iš straipsnio, p. 403]

ENThis article analyses the socio-topography of the city of Vilnius in the fourth decade of the 16th–17th centuries, focusing on artisans and traders and their localisation within the city space. Written sources on the history of Vilnius, recording individual persons and their real estate in the city, date back to the end of the 14th century. However, more comprehensive censuses of separate parts of the city only reached us from the late 1560s, with full-fledged censuses being recorded only from the fourth decade of the 17th century. This article presents and analyses five early censuses. The first is the 1566 census of the Lukiškės suburb. Thanks to this, it was established that intensive economic activity took place in the suburb – leather processors, burnt bricks and lime, and agricultural activities were concentrated there, and merchants’ warehouses were located near the Neris River. The census distinguishes three major groups: servants, leather processors, and alcohol producers. The second is the 1566 census of the Antakalnis suburb, but it does not reveal a significant concentration of crafts.The third is the 1602 register of taxpayers living in the jurisdictions of the Vilnius Cathedral Chapter and hospital. The buildings of these jurisdictions were located in several places in the city: within the defensive walls of the city, salt workers, clothing and footwear manufacturers, and metal and wood processors were mainly concentrated. Meanwhile, townspeople engaged in leather or fur processing and bread baking were mostly recorded in the suburbs. The fourth is the 1622 inventory of the economy of the Vilnius Voivodeship, which lists the subordinates of the Vilnius castle jurisdiction – only in Užneris is a clear concentration of fishermen, who made up half of the suburb’s population, distinguished. The fifth is the 1636 review of houses in Vilnius, which is the earliest known source covering almost the entire city area within the defensive walls. The article presents the main concentration places of various crafts or professions, illustrated in drawn plans.