Joakimo Skirmanto ir Niccolò Machiavellio polemika: politologinis įvadas
LTKai kalbama apie Renesansą, sunku apsieiti be Niccolo Machiavellio. Tačiau šis bendras principas netinka Lietuvai. Jeigu lietuvių istorikai apie Renesansą kalbėtų taip pat, kaip apie tai daro jų kolegos iš Vakarų Europos, tai būtų nesusipratimas. Neįmanoma kalbėti apie Antikos idėjų atgimimą krašte, kuris bent kiek stipriau nebuvo paliestas Antikos kultūros ir tik 1387 m. įsijungė į krikščioniškų tautų šeimą. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė yra valstybė be Senovės Graikijos ir Romos kultūrinio palikimo. Renesansas šioje valstybėje galėjo būti tik pamėgdžiojimas, o ne rimtas kultūrinis sąjūdis, keitęs žmogaus, visuomenės ir pasaulio sampratą. Renesansas Lietuvoje reikštų bandymą prikelti kultūrą, kuri niekada anksčiau čia neegzistavo ir todėl nebuvo numirusi. Neįmanoma prikelti nemirusio, nors būtent tai kartais bando padaryti mūsų istorikai. Radę kokius nors renesansinės architektūros, literatūros ar dailės fragmentus, jie kalba apie Renesansą kaip pasaulėžiūrą, netgi epochą. Iš tikrųjų jie gali užduoti tik krikščionybės įvedimo laikus siekiančius klausimus apie antikinės kultūros poveikį LDK: „Kada Lietuvoje pirmą kartą buvo paminėtas Platonas?“, „Kada pirmą kartą paminėtas Aristotelis?“, „Kada paminėtas Markas Aurelijus?“ Prie tokių klausimų galima pridurti dar vieną: „O kada — Machiavellis?“ [p. 63].
- Asmuo, tauta, valstybė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinėje literatūroje: renesansas ir barokas.. Vilnius : Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1992. 286 p.
- Politikos mokslas senajame Vilniaus universitete. Politologija. 2000, Nr. 3 (19), p. 25-49.
- Šešioliktojo amžiaus raštija.. Vilnius : Pradai, 2000. 523 p.
