Apžadų vietos

Rinkinys:
Sklaidos publikacijos / Dissemination publications
Publikacijos rūšis:
Knygų dalys / Parts of the books
Kalba:
  • Lietuvių kalba / Lithuanian
  • Anglų kalba / English
Antraštė:
Apžadų vietos
Kita antraštė:
Vow-making sites
Knygoje:
Lietuvių kryždirbystė. P. 56-65.. Vilnius : Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2024
Santrauka / Anotacija:

LTKalbant apie „oficialųjį" katalikų bažnytinį ir liaudiškąjį pamaldumą dažniausiai minimos tradicijos. Turima omenyje nekintantis religinis gyvenimas, nusistovėjusios religinės praktikos. Po krikščionybės įvedimo Lietuvoje (1387 m.) ir Žemaitijoje (1413 m.] laikui bėgant katalikų pamaldumo tradicijos keitėsi. Įtaką šiems pokyčiams padarė vidiniai Bažnyčios atsinaujinimai, patikslintos tikėjimo doktrinos, Šv. Sosto ir bažnytinių susirinkimų priimti nutarimai ir pan. Nepaisant besikeičiančios katalikų pamaldumo tradicijos ir ypač XIX-XX a. pirmojoje pusėje sparčiai kitusių visuomeninių kultūrinių sąlygų Lietuvoje išliko vietos, kuriose tikintieji statė ir tebestato kryžius ir koplytėles su šventųjų skulptūromis, ant medžių kabina nedidelius kryželius. Tai religinės praktikos, susijusios su dangiškos pagalbos ir šventųjų užtarimo, malonių prašymu, padėkomis, liaudiškoje tradicijoje vadinamais įžadais, apžadais. Paprastai tokiose apžadų vietose atliekamuose religiniuose veiksmuose pastebima katalikiško ir senojo baltiško tikėjimų reliktų samplaika, modifikacijos. Tos vietos buvo laikomos stebuklingomis, o jose atliekamos religinės praktikos varijuodavo nuo visiškai slaptos asmeninės maldos ar prašymo iki viešųjų bendruomenės apeigų dalyvaujant keliems, keliolikai ar keliasdešimčiai jos narių. Apžadų vietos sąlygiškai skirstytinos į dvi grupes: 1] itin nuošalios ir kuo nors ypatingos vietos (pavieniai medžiai, šaltiniai, giliai miške esančios kapinaitės ir pan.); 2) lengviau prieinamos - parapijos, kaimo kapinaitės, kaimo kryžiai, piliakalniai. Kai kurios šių vietų net dabartiniais, palyginti itin lengvo ir greito informacijos sklidimo ir prieinamumo laikais žinomos tik netolimų apylinkių gyventojams.

ENWhen discussing the "official” Catholic Church and folk piety, traditions are most often mentioned. This typically refers to the established and unchanging practices of religious life. However, after the introduction of Christianity in Lithuania (1387) and Samogitia (1413), the traditions of Catholic piety evolved over time. These changes were influenced by internal reforms within the Church, revised doctrines of faith, and resolutions adopted by the Holy See and church assemblies. Despite the evolving tradition of Catholic piety and the rapidly changing social and cultural conditions in Lithuania during the 19th and first half of the 20th centuries, certain practices have persisted. There still exist places in Lithuania where believers continue to build crosses and shrines with sculptures of saints and hang small crosses on trees. These religious practices involve requests for divine help and the intercession of saints, asking for favours, and expressions of thanksgiving. In popular tradition, this is known as vow-making ('įžadai', 'apžadai'). Typically, these religious actions blend and modify elements from both Catholic and early Baltic faiths. Such sites were regarded as miraculous, and the practices performed there ranged from exclusively private, secret prayers or petitions to public community rites involving a few to several dozen participants. These vow-making sites can be categorized into two groups: 1) extremely remote and somewhat special places (such as solitary trees, springs, or cemeteries located deep in the forest); and 2) more easily accessible locations, such as parish or village cemeteries, village crosses, and hill forts. Despite the current era of easy and fast information dissemination, some of these places are known only to local residents.

Nuoroda į įrašą:
https://www.lituanistika.lt/content/1115
Atnaujinta:
2026-10-09 15:27:40
Metrika:
Peržiūros: 16
Eksportas: