Vilniaus Gaono metodai, naudoti rabinistinės literatūros teksto kritikoje

LT1920 metų balandžio 11 dieną Luisas Ginzbergas stovėjo priešais auditoriją Niujorko Žydų teologinėje seminarijoje ir sakė kalbą, skirtą Gaono, rabi Elijo iš Vilniaus, mums geriau pažįstamo Vilniaus Gaono vardu, 200-osioms gimimo metinėms. Ginzbergas Gaoną vadino „Talmudo kritikos tėvu", turėdamas omenyje, kad Gaonas buvo Talmudo teksto šiuolaikinių kritinių studijų pradininku. Jo žodžiais, Gaonas aiškino Talmudą laisvai, nesivadovaudamas jokiais autoritetais, išskyrus protą, ir jis, o tai yra ypač svarbu šiam pranešimui, buvo pirmasis žydų mokslininkas, aiškiai supratęs, kad „senieji dokumentai... privalėjo pasiekti mus pilni netikslumų". Gaonas užsibrėžė ištaisyti tekstą ir pakeisti netikslias versijas. „Išorinę kritiką" lydėjo „vidinė kritika", teigianti, kad studijuojant rabinistinius tekstus kartu reikia tyrinėti panašumus ir skirtumus tarp lygiagrečių Mišnos, Toseftos, Babilono ir Jeruzalės Talmudo pastraipų. Toje paskaitoje išsakytas Ginzbergo požiūris nedaug kuo skiriasi nuo bendrojo požiūrio, suformuoto dar maskilių, o jų ne vienas Vilniaus Gaonui priskyrė Apšvietos pirmtako vaidmenį. Anot jų, Gaonas pritarė pasaulietinių mokslų troškimui, jis buvo pavyzdys žmogaus, jau tuo metu rodžiusio žydams dalyvavimo Europos švietėjiškame judėjime kelią. Nereikėtų abejoti, kad šis paveikslas yra perdėm romantiškas. Tad šio pranešimo tikslas yra apibūdinti metodus, kuriais naudodamasis Gaonas taisė Talmudo tekstą, taip pat šių metodų santykį su šiuolaikinio kritikos mokslo atsiradimu [p. 107-108].