LTS. Daukanto rankraščiai mus pasiekė iš kelių vietų: didžioji dalis buvo perduota jo giminių Kauneckių; pavieniai tekstai per M. Valančių atiteko Kauno seminarijai, vėliau jos fondai buvo išskirstyti į įvairias bibliotekas; keletą rankraščių išsaugojo privatūs asmenys. Sunku nustatyti, kuriuos rankraščius S. Daukantas turėjo su savimi paskutiniais gyvenimo metais. Iš laiško, rašyto 1857 m. nežinomam asmeniui, aiškėja, kad tada jis buvo parengęs „Palangos Petrį", „Pamokslą, kaip girias kirsti, sėti ir diegti", „Gaspadorių", „Elementorių", „Istoriją Justinaus". Nežinoma, kodėl S. Daukantas nenurodė kitų užbaigtų darbų - „Istorijos žemaitiškos" ar „Pasakojimo". Galima spėti, kad pastarasis tuo metu dar buvo taisomas ar perrašinėjamas, o „Istorija žemaitiška" palikta būsimiems laikams [p. 113].