Jurgis Ambraziejus Pabrėža: "Prie mylėjimo švento..."

LTJurgis Ambraziejus Pabrėža (1771-1849) - ženklus XVIII a. pabaigos - XIX a. pirmosios pusės Lietuvos kultūros asmuo. Jis išreiškia vieną ano laiko žmogaus elgsenos bei veiksenos tipą, kuris apibūdintinas kaip asketo ir stoiko derinys. Griežtas sau ir kitiems (šito įrodymu gali būti dažnas J. A. Pabrėžos pamokslų sakinys: „Jok Pons Jezus pasaky, kad óż kożna žodi tójzti yjztarta atadóus žmonis rokunda dyinoiy Suda") ir sykiu gyvenimo užgrūdintas žmogus, galėjęs tarti: „Wysy turtay yr karunkas nieks yr prysz mani /Nor mažas prūdelis weinok uzmał meira / Tunkiey pry dydelu turtu tykros scziesczes neira/Wysad linksmus esu ar aru ar seiju/Praszaw Deiwy buk yr tolaus mana giradeiju". J. A. Pabrėža su nuostaba žvelgė į gamtą, matydamas joje Kristaus žmogiškosios prigimties žymes - taip jo asmenyje įsibūtino pranciškoniškas kristocentrizmas3. Kreipdamasis į žmones, susirinkusius klausyti jo pamokslo, J. A. Pabrėža sako, kad jie „losnay bytelys y wyina kópytely sósymetósys nómusy tawa Szwętusy aplink tawi Szwęcziausis Bytyneli, bowyjes, noriedamis yszmokty Prowas tawa Szwętos" (P. 96). Dievo pavadinimas švenčiausiu Bitinėliu, o žmonių - bitelėmis yra aiški gamtos adoracijos žymė (net Viešpats vadinamas gamtos tvarinio vardu). Ja pažymėta ir tėvo Ambraziejaus, botaniko, veikla: rinkdamas augalus, sudarinėdamas herbarus, parinkdamas augalams vardus, jis tarsi iš naujo kuria „svietą", lyg kultūros herojus mėgina sutvarkyti gamtos pasaulį, Viešpaties padedamas iš chaoso vykdo savo visuomenės misiją ir kultūros lemtį. J. A. Pabrėža įvedė stebimą gamtą į gerai sutvarkytos kalbos erdvę, sistemingai aprašė jos pagrindinius požymius: jo „Taisliaus" antroji dalis vadinasi „Apie sistemą ir botaninius terminus".Augalijai aprašyti vartojami tokie terminai: gauja (classis), rėdą (ordo), veislė (genus), skirtis (species) ir atmaina (varietas). J. A. Pabrėža rašė ir geografijos, arba, pasak E. Rėčiaus, istorijos erdvėje, vadovėlį. Vienu ar kitu aspektu J. A. Pabrėžos gyvenimas ir darbai nagrinėti V. Biržiškos, V. Gidžiūno, M. Lukšienės, J. Povilonio ir kitų tyrinėtojų. Šiame straipsnelyje siekiama giliau pažvelgti į Kretingos vienuolio pamokslus, į jo eilėraščius, mėginama suvokti XIX a. pirmosios pusės kai kurių socialinės būties faktų ir jų atspindžių pamokslininko vaizduotėje sąsajas. Svarbu suprasti visuotinai reikšmingas mąstymo ir pasaulėjautos nuostatas, kurios galbūt atliepia iracionalias, nesąmoningai kuriamas ano laiko Lietuvos kultūros moduliacijas. Kokie vaizdiniai valdo J. A. Pabrėžos vaizduotę? Ar iš jo kūrybos įmanu daryti išvadas apie esmiškas vertybes, kurios motyvavo XIX a. pirmosios pusės Lietuvos ir lietuvių kultūrą? Atsakant į šiuos klausimus, manoma, kad pamokslai, nors ir būdami literatūrinės periferijos dalykas, gali atskleisti tam tikro laiko dominuojančių vaizdinių bei simbolių radimąsi, kad juose galima įžiūrėti giliuosius egzistencijos lygmenis ir išskirti „pasaulio modelį", kuris lemia, kaip žmogus suvokia ir išgyvena tikrovę. J. A. Pabrėžos pamokslai, esantys rinkinyje „Pamoksłay Wayringosy Materyjosy", sakyti apie 1815-1826 metus. Juose daug šio laiko kultūros vertybių, kurios yra egzistencinių sprendimų atskirose istorinėse situacijose rezultatas. Dešifravus vyraujančius J. A. Pabrėžos kūryboje (pamoksluose ir eilėraščiuose) vaizdinius, pasaulėvokos ir pasaulėjautos dominantes, galima įžvelgti verčių sistemas, glūdinčias joje ir atspindėjusias tuometinio žmogaus elgseną. [Iš teksto, p. 31-32]