Pilietinė gynyba: prielaidos ir perspektyvos

LTPlatus neprievartinių metodų taikymas Rytų Europos ir Baltijos šalių išsilaisvinime iškėlė mokslininkams ir politikams klausimą: ar gali būti panaudotas gynyboje pilietinės rezistencijos patyrimas, ar galima, išaugusi iš istorinės patirties, tačiau pagrįsta visiškai kitomis prielaidomis, nemilitarinė gynyba? Atsakydami į šį klausimą, pirmiausia apibrėšime šią alternatyvinę gynybos rūšį, vadinamą pilietine gynyba. Tam pasinaudosiu amerikiečių politinių mokslų profesoriaus G. D. Sarpo (G. Sharp) darbais. Pagal jį, pilietinė gynyba - „tai pačių piliečių, o ne karinio personalo vykdoma gynyba, naudojantis pilietinėmis, o ne karinėmis ar pusiau karinėmis kovos priemonėmis“. „Pilietinės gynybos politika siekiama sulaikyti ir sužlugdyti tiek užsienio karines invazijas ir okupacijas, tiek vidaus perversmus, įskaitant vykdomosios valdžios užgrobimus ir valstybės perversmus“ [p. 98].

ENA wide use of nonviolent means in the liberation movement of Eastern Europe and the Baltic states has confronted scholars and politicians with important question: “Can civil resistance be transformed into a powerful national defence?“. An article is an effort to answer the question. An attempt is made at explaining the theoretical assumptions and the historical preconditions for the spontaneous and organized civilian defence. The investigation ends with the conclusion that civilian defence needs both deeper intellectual grounding and broader public recognition to become an effective means for national defence.