Lietuvos nacionalinis saugumas: teorija ir realijos
LTSaugi suverenios valstybės būtis — ne tik mokslo žmonių, teoretikų bei jos praktines problemas tiesiogiai sprendžiančių politikų ar valdžios pareigūnų reikalas. Ji betarpiškai liečia kiekvieną toje valstybėje gyvenantį žmogų, nes yra būtina jo egzistencijos sąlyga, labai reikšminga tos egzistencijos kokybės dalis. Bet saugi būtis — ne vien ja tiesiogiai besirūpinančių institucijų priedermė. Ji, visų pirma, yra pačių žmonių veiklos, elgsenos, gyvensenos, santarvės, jų vertybinio nusiteikimo rezultatas. Būtent nuo šių parametrų labiausiai priklauso valstybės saugumo karkasinių atramų tvirtumas, pačios valstybės tikroji galia. Apie esminį valstybės saugumą galėsime kalbėti tik tada, kai jos nepriklausomybę kiekvienas žmogus jaus kaip savo vidinį, gyvybinį poreikį, kaip savo paties vidinės laisvės garantą, kaip vieną aukščiausių išpažįstamų vertybių, ir todėl bus pasiruošęs ją ginti bet kuria kaina ir bet kuriomis priemonėmis. Jeigu kitų priemonių nebūtų, žmogus ją gintų bent nuoga moraline jėga. Juridiškai įforminta Tėvynės gynimo prievolė taps tikrai veiksminga tik tada, kai transformuosis j vidinį kiekvieno žmogaus moralinį imperatyvą. Todėl saugumo įgyvendinimas yra neatsiejamas nuo pamatinių valstybės uždavinių, nuo jos ekonominės, socialinės, kultūrinės politikos ir nuo viso kito, kas lemia tiek fizinę, tiek dvasinę žmogaus jauseną valstybėje. Akivaizdu, kad valstybė ir jos saugumas nėra tikslai sau, o tik priemonės ir sąlygos aukštesnėms vertybėms reikštis. Kitaip tariant, tų aukštesniųjų vertybių kūrimas ir puoselėjimas yra tas pagrindinis tikslas, vardan kurio žmonės stato patį valstybės rūmą ir pasiryžę jį ginti kaip tos kūrybos užtikrinimo garantą. Vėlgi toji pati statyba, jos sėkmė tiesiogiai priklauso nuo jos vykdytojų — nuo pačių žmonių (p. 8).
- P. 5-12, 146. Svarbiausioji nacionalinio saugumo prielaida
- P. 13-22, 146. Saugumo idėjos istorinė sklaida
- P. 24-40, 146-147. Augustino Voldemaro ir Stasio Lozoraičio valstybės saugumo koncepcijos tarpukario Lietuvoje
- P. 41-46, 147. Rezistencinio patyrimo reikšmė savigynos strategijai. Istorinis aspektas
- P. 47-77, 148-149. Lietuvos nacionalinio saugumo prioritetai ir subjektas
- P. 78-86, 149. Lietuvos nacionalinio saugumo tarptautinių garantijų problema ir jos sprendimo būdai
- P. 87-92, 150. Nacionalinio saugumo prioritetų klausimu
- P. 93-97, 150-151. Lietuvos nacionalinio saugumo tarptautiniai interesai
- P. 98-104, 151. Pilietinė gynyba: prielaidos ir perspektyvos
- P. 105-109, 151-152. Karaliaučiaus krašto militarizavimo pavojai
- P. 110-113, 152. Lietuvos saugumo problemos ir viešoji nuomonė
- P. 114-120, 153. Saugumo-nesaugumo būsenos: jaunimo nuomonė
- P. 121-124, 153. Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo koncepcijos projektas ir jo kitimo kryptys
