Tiesioginė ir netiesioginė komunikacija krikščioniškoje apologetikoje. Šiuolaikinė perspektyva
LTDisertacijoje nagrinėjama tiesioginė ir netiesioginė komunikacija krikščioniškoje apologetikoje, turint omenyje šiuolaikinį kontekstą. Siekiant pateikti apologiją apologetikai šiuolaikiniame sekuliarizuotame Vakarų pasaulyje, sprendžiamos krikščioniško prozelitizmo ir konkrečių jame taikomų komunikacijos formų, tokių kaip humoras, etiškumo problemos. Taip pat, reaguojama į žymaus danų filosofo ir teologo Søreno Kierkegaard‘o teiginį, kad religinių turinių tiesiogiai iškomunikuoti apskritai nėra įmanoma bei jo kritiką konvencinei apologetikai. Argumentuojama, kad Kierkegaard‘as, skirtingai nei teigtų kai kurie jo interpretatoriai, nėra antiracionalistas, bet bando nubrėžti tinkamas protavimo ir loginio įtikinėjimo ribas. Negana to, nors ir nusiteikęs priešiškai konvencinės apologetikos atžvilgiu, jis pats gali būti laikomas apologetu, tik taikančiu specifinį – netiesioginės komunikacijos – metodą. Galiausiai, remiantis įvairių krikščionių mąstytojų-apologetų pavyzdžiais, atskleidžiama, kad Kierkegaard‘o kritika tiesioginei komunikacijai ir tokio metodo apologetikai nėra iki galo pagrįsta. Ši problema sprendžiama daugiausia atsižvelgiant į Williamo Lane‘o Craigo ir Alvino Plantingos idėjas bei, konkrečiai, reformuotąją epistemologiją. Filosofų teigimu, nors krikščionybei argumentai ir įrodymai nėra privalomai būtini (taip manytų ir Kierkegaard‘as), tačiau jų vis dėlto yra ir jie gali būti naudingi, jei jų vieta suprantama teisingai. Reikšminiai žodžiai: apologetika; komunikacija; krikščionybė; Kierkegaardas; reformuotoji epistemologija.
ENThis dissertation examines direct and indirect communication in Christian apologetics in a contemporary context. In order to present an apologia for apologetics in today's secularized Western world, the problems of the ethicality of Christian proselytism and the specific forms of communication it employs, such as humour, are addressed. It also responds to the famous Danish philosopher and theologian Søren Kierkegaard's assertion that it is impossible to communicate religious content directly and his critique of conventional apologetics. It is argued that Kierkegaard, contrary to what some of his interpreters would claim, is not an anti-rationalist but instead attempts to draw the proper boundaries of reason and logical persuasion. Moreover, despite his hostility to conventional apologetics, he can be considered an apologist, but using a specific method - indirect communication. Finally, the examples of various Christian apologists show that Kierkegaard's critique of direct communication and the apologetics of such a method is not entirely justified. This problem is addressed mainly in the light of the ideas of William Lane Craig and Alvin Plantinga and, in particular, reformed epistemology. According to these philosophers, although arguments and proofs are not strictly necessary for Christianity (as Kierkegaard would have it), they are nevertheless present and can be helpful if their place is understood correctly. Keywords: apologetics; communication; Kierkegaard; Christianity; reformedepistemology.
