LTXIX-XX a. pradžios laikotarpis yra ypač svarbus siekiant pažinti ir suprasti Lietuvos kryždirbystę. Tai ankstyviausias laikas, iš kurio jau turime daug žinių ne tik apie paminklų buvimą ir paplitimą, bet ir apie jų konkrečias formas, menines savybes. XX a. pirmaisiais dešimtmečiais tradiciniai kryžiai ir koplytėlės dažnai buvo piešiami, fotografuojami, aprašinėjami. Daugiausia dėmesio sulaukdavo patys sudėtingiausi, puošniausi, kartais ir keisčiausi paminklai, taip pat seniausieji išlikę. Dalis jų buvo datuoti (turėjo įrašus ant paties paminklo), kai kurių ankstyvą pastatymo laiką žinojo savininkai arba vietiniai gyventojai. Sukaupta gausi ikonografija pateikia gana išsamią minimu laikotarpiu stovėjusių paminklų panoramą. Fotografijų rinkiniuose vyrauja šimtmečių sandūroje ir pirmaisiais XX a. dešimtmečiais statytų kryžių bei koplytėlių nuotraukos, tačiau tarp jų esama pakankamai XIX a. antrosios pusės paminklų, netgi vienas kitas, pastatytas dar anksčiau. Todėl galima pastebėti tiek pastovias tradicinių kryžių formų ypatybes, tiek jų kai kuriuos pokyčius, vykusius bėgant laikui. Kryždirbystės paminklus piešė ir fotografavo žinomi XX a. pradžios ir pirmosios pusės Lietuvos dailininkai ir etnografinių dirbinių rinkėjai (Antanas Jaroševičius, Kazys Šimonis, Balys Buračas, Adomas Varnas). Žinomiausią ir didžiausią rinkinį (apie 2000 kryžių atvaizdų) sukaupė dailininkas A. Varnas, tai daręs ilgai ir planingai, į talką pasitelkdamas kitus menininkus, studentus, vietinius „senovės mylėtojus". Apie lietuviškų kryžių pavidalus pačioje XX a. pradžioje rašė archeologas Vandalinas Šukevičius (Wandalin Szukiewicz), etnografas Mykolas Brenšteinas (Michał Brensztejn), gydytojas, istorikas, visuomenės veikėjas Jonas Basanavičius, dailininkas A. Jaroševičius.
ENThe period from the 19th to the early 20th century holds particular significance when it comes to getting to know and comprehending Lithuanian cross-crafting. This era provides the earliest substantial information not only about the presence and distribution of these monuments but also about their distinct forms and artistic features. In the initial decades of the 20th century, traditional crosses and shrines were meticulously documented through drawings, photography, and written descriptions. This rich iconography offers quite a detailed overview of the monuments that thrived during this period. The photographic collections predominantly contain images of crosses and shrines constructed at the turn of the 20th century and during the first few decades of the 20th century. However, they also encompass a considerable number of monuments dating back to the latter half of the 19th century and even a few from an earlier time. Thus, one can observe both the enduring characteristics of traditional cross designs and their evolution over time. Lithuanian artists and collectors of ethnographic artifacts from the early and first half of the 20th century, such as Antanas Jaroševičius, Kazys Šimonis, and Balys Buračas, painted and photographed these cross-crafting monuments. The most renowned and extensive collection, comprising approximately 2,000 images of crosses, was assembled by the artist Adomas Varnas, with the assistance of other artists, students, and local folklore researchers. In the very beginning of the 20th century, archaeologist Wandalin Szukie- wicz, ethnographer Michal Brensztejn, public figure Jonas Basanavičius, and artist Jaroševičius wrote about Lithuanian cross designs. In the 1920s, the first scholarly research on crosses from the 19th and early 20th century was published by painter Antanas Rūkštelė and art historian Paulius Galaunė.