Žemaičių Kalvarija. Bažnyčios varpai

LDB
RinkinysMokslo publikacijos / Scientific publications
Publikacijos rūšisKnygos dalis / Part of the book
KalbaLietuvių kalba / Lithuanian
AntraštėŽemaičių Kalvarija. Bažnyčios varpai
Kita antraštėChurch bells
AutoriaiŠverebas, Povilas
ŠaltinisPlungės dekanato sakralinė architektūra ir dailė. T. 3, Plateliai, Beržoras, Gintališkė, Šateikiai, Žem. Kalvarija, Gegrėnai / sudarytojas Adomas Butrimas Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2005. P. 274-278.
PastabosLDB Open.
Reikšminiai žodžiai
LTŽemaičių Kalvarija; Varpai
EN18th C.; 19th C.; 20th C.; Žemaičių Kalvarija; Bells
Santrauka / Anotacija

LTŽemaičių Kalvarijos varpai ne kartą prarasti: vienas varpas dingo laikotarpiu tarp 1849-1891 m. ir vienas ar du – per Pirmąjį pasaulinį karą. Dabar Žemaičių Kalvarijos bažnyčioje ir koplyčioje yra 4 varpai, iš kurių du kabo viename mažosios bazilikos neobarokiniame bokšte. Mažesniojo skersmuo – 0,90 m, didesniojo – 1,35 m.; jie nulieti 1925 m. Liepojoje, Bekerio ir jo kompanionų fabrike. Mažasis varpas įsigytas už vieno žemaičio aukas, kuris juos prižadėjo nupirkti Žemaičių Kalvarijos bažnyčiai po sūnaus mirties Amerikos kariuomenėje, su sąlyga, kad varpas būsiąs pavadintas Kazimiero vardu. 1926 m. varpai buvo pašventinti Telšių vyskupo Justino Staugaičio. Mechanizuotą skambinimą mažajam varpui įrengė savamokslis vietinis meistras Antanas Bubelė. Šiandien tebesilaikoma senųjų skambinimo tradicijų: didžiaisiais varpais skambinama ne įsiūbuojant patį instrumentą, bet į jį mušant šerdį arba plaktuką. Vietinių liudijimu senasis, vokiečių išvežtas per Pirmąjį pasaulinį karą varpas skambėjęs gražiau, kadangi buvo nulietas iš gryno vario. Atrodo, kad 1926 m. nulietieji yra plieniniai ir tik iš viršaus padengti variu.

ENŽemaičių Kalvarija bells were lost on numerous occasions: one bell disappeared during 1849-1891 period and one or two – during the World War I. Now, there are 4 bells in Žemaičių Kalvarija church and chapel, two of them hang in one neo-baroque tower of the small basilica. The diameter of the smaller one is 0,90 m, of the bigger one – 1,35 m.; they were cast in 1925 in Liepaja, at the factory of Beker & Associates. The smaller bell was acquired for donations of one žemaitis (Lowlander), who promised to buy them for Žemaičių Kalvarija church after his son’s death in American army, provided that the bell would be given Kazimieras’ name. In 1926, the bells were blessed by Telšiai bishop Justinas Staugaitis. Mechanized tolling for the smaller bell was installed by a self-taught local craftsman Antanas Bubelė. Today, clerics still uphold old tolling traditions: the big bells are tolled not by swinging the instrument, but by hitting it with a clapper or a hammer. According to local witnesses, the bell taken away by Germans during the World War I sounded much nicer, because it was cast from pure copper. It seems that bells cast in 1926 are of steel and only top layer is covered in copper.

Mokslo sritisMenotyra / Arts
Susijusios publikacijosŽemaičių Kalvarija : piligriminio centro istorija ir dailė XVII-XIX a. / Dalia Vasiliūnienė. Vilnius : Aidai, 2009. 244 p.
Nuoroda į įrašą https://www.lituanistika.lt/content/1040
Atnaujinta2020-09-19 16:35:47
Metrika Peržiūros: 1