Atsako į Europos migracijos krizę ir migracijos politikos pokyčių ES bei Lietuvoje 2015-2020 m. apžvalga
LTNuo 2013 m. atvykėlių prie Europos išorinių sienų skaičiui ėmus staiga augti dėl ginkluotų susirėmimų pirmiausia Sirijoje, Irake, Afganistane ir 2015 m. pasiekus rekordines aukštumas (1 255 640 prieglobsčio prašymų – dvigubai daugiau, nei jų buvo pateikta 2014 m.1 ), kurį laiką ES politikos darbotvarkės šešėlyje tūnojusią bendros Europos migracijos politiką ištiko krizė. Solidarumo trūkumas bei reagavimas į migracijos srautus ne visada pasiekus konsensusą ar nustumiant tikrųjų krizės priežasčių sprendimą į antrą planą tapo priežastimi ir atskirų valstybių narių nacionalinių iššūkių, kėlusių pagrįstą grėsmę visos bendrijos išlikimui. Tačiau praėjus 5 metams ir stebint 95 %2 sumažėjusius migracijos srautus, verta pažvelgti į krizės atoslūgį kaip į atspirties tašką formuojant naują migracijos politiką. Iš tiesų prioritetus apsvarstyti privertęs įvykis atskleidė lūžį ES migracijos politikos vizijoje: į migracijos srautų priežastis imta žvelgti plačiau, siekiama taikyti kompleksines priemones, ieškoma naujų sąlyčio taškų sprendžiant valstybių narių solidarumo klausimą.Akivaizdu, kad ES diktuojama migracijos politika tapo svarbiu Lietuvos nacionalinės politikos kūrimo dėmeniu. Nors Lietuvos piliečių emigracija bei siekis pritraukti aukštos kvalifikacijos specialistus buvo ir lieka svarbiausiais nacionaliniais prioritetais, iš valstybės darbotvarkės paraščių, demonstruojant aukštą solidarumo lygį su ES šalimis narėmis, imama traukti kitus tokius klausimus kaip prieglobsčio sistemos gerinimas ar integracijos politikos efektyvinimas. Nacionalinės ir ES migracijos politikos sinergija yra nepaneigiama ateities migracijos iššūkių sprendimui, kurie galimai kils dėl demografinių, klimato kaitos veiksnių, socialinių bei politinių konfliktų. Todėl šią analizę, paremtą interviu metodu surinkta ir valstybės institucijų pareigūnų pateikta informacija, sudaro keturios dalys. Pirmojoje dalyje parengta išsamesnė ES atsako į migracijos krizę apžvalga. Antrojoje dalyje nagrinėjamos skirtingos Lietuvos migracijos politikos sritys ir prioritetai, prieš tai apžvelgus politikos pokyčius. Trečiojoje dalyje apžvelgiama, kaip suvaldžiusi 2015–2016 m. stipriai išaugusius nereguliarios migracijos srautus tolyn juda Europa bei kokias migracijos politikos gaires ji brėžia kitoms šalims. Galiausiai studija baigiama pateikiant diskusijų metu gimusias ekspertų rekomendacijas efektyvesnei migracijos politikai [Įžanga].
