Okupacijos žala prasideda nuo okupacijos, arba paprastai apie okupacijos žalą

LTPranešimo tikslas – pasiūlyti loginius rėmus politikų ir tarptautinės teisės žinovų svarstymams apie sovietų okupacijos žalą kaip apie tam tikrą pamatinių teiginių sistemą. Teigiama, kad terminas „okupacijos žala“ yra logiškai neišardomas, nes okupacija neegzistuoja be žalos. Argumentas, jog Lietuva padarė žalą pati sau, atmetamas kaip nepagrįstas, nes LTSR nebuvo suvereni Lietuvos valstybė. Daroma išvada, kad Lietuva patyrė žalą tik dėl užsienio valstybės veiksmų. Išeities taškas – 1940 m. okupacijos ir aneksijos neteisėtumas. 1991 m. liepos 29 d. sutartimi Rusija pripažino nepriklausomą suverenią Lietuvą pagal jos 1990 m. kovo 11 d. aktus, o sutarties preambulėje aneksiją įvardijo kaip neteisėtą veiksmą. Visa, kas vyko okupuotoje Lietuvoje, dėl force majeure aplinkybių negalinčioje vykdyti vienintelio tikro suvereniteto tenka okupantų atsakomybei. Pabrėžiama, kad sutarties preambulė numato siekį panaikinti SSRS neteisėtų veiksmų pasekmes, ir ši prievolė pereina SSRS pirmtakei bei tęsėjai Rusijai. Derantis su Rusija bei tarptautinėje erdvėje verta priminti apie SSRS liaudies deputatų suvažiavimo nutarimą dėl Molotovo-Ribentropo pakto. Pastebima, kad Rusija šiandien jau pripažįsta aneksiją, tačiau toliau neigia okupaciją, nors abiem minėtais teisės aktais yra pripažinusi Lietuvos aneksiją po užpuolimo agresoriaus kariuomenei užėmus visą šalies teritoriją.Reikšminiai žodžiai: Sovietų okupacijos žalos atlyginimas; Lietuvos aneksija ir okupacija; Rusijos nacionalinės teisės aktai ir žalos atlyginimas; Compensation of the Soviet occupation's harm; Lithuania's annexation and occupation of 1940; Acts of the Russian national law of 1990 and compensation of harm.

ENThe report seeks to propose logical framework for the deliberations of politicians and experts of international law regarding the damages of Soviet occupation as a particular system of foundational propositions. The term “occupation damages” is logically indissoluble, because no occupation without damages exists. The argument that Lithuania incurred damages upon itself is rejected as untenable, for the LSSR was not the sovereign state of Lithuania. The conclusion is that Lithuania’s damages were inflicted only by the actions of a foreign country. The point of departure was the illegal occupation and annexation in 1940. By the treaty, concluded in 29 July, 1991, Russia acknowledged the independent sovereign state of Lithuania, according to its Acts of 11 March, 1990, and in the preamble of the treaty named the annexation as an illegal action. Everything that happened in occupied Lithuania (which, due to force majeure circumstances, could not carry out its true sovereignty) falls under responsibility of invaders. The preamble of the treaty has foreseen the endeavour to reverse the consequences of the illegal actions by the USSR, and that this obligation is transferred to its predecessor and successor, Russia. In negotiating with Russia and in the international arena, one must recall the resolution passed by the Congress of People’s Deputies with regard to the Molotov-Ribbentrop Pact. It is observed that, as of today, Russia acknowledges the annexation, yet continues to deny the occupation, although in both aforementioned Acts it has admitted the annexation after the territory was occupied by the aggressor.