Nationalism and citizenship : the Lithuanian case, 1988-1993

LTStraipsnio tikslas – išnagrinėti piliečio teisių (angl. citizenship rights) sampratą Lietuvoje 1988-1993 m. analizuojant šių teisių įgyvendinimo mechanizmus šalies politinėje praktikoje, taip pat Lietuvos piliečių ir kitų jos gyventojų nuostatas šių teisių įgyvendinimo atžvilgiu. Remiantis demokratinio režimo modeliu, tyrime dėmesys atkreipiamas ne tik į teisinius piliečio teisių įgyvendinimo mechanizmus, bet ir politinę kultūrą – tolerancijos lygį. Teigiama, kad Lietuvoje 1988-1993 m. stigo politinės kultūros, kuri gerbtų etninius skirtumus. Tai buvo nacionalizmo suklestėjimo laikotarpis, kuomet santykis su etninėmis mažumomis buvo grįstas tautiniais sentimentais. Tuomet susiformavo įtampa tarp pilietybės (įtraukimo principo) ir nacionalizmo (išskyrimo principo). Ši įtampa nuslūgo tik po 1993 m., pasikeitus nacionalinei politikai etninių mažumų atžvilgiu.Reikšminiai žodžiai: Nacionalizmas; Pilietybė; Demokratija; Nationalism; Citizenship; Demokracy.

ENThe analysis aims to examine citizenship rights in terms of how citizenship rights were translated into practice and perceived by citizens and residents. An analysis of citizenship rights within the democratic framework must include not only legal mechanisms but also political culture that respects the difference between “us” and “them”. This type of political culture did not prevail in Lithuania in the period of 1988 to 1993. This was a period which saw the rise of nationalism and the development of nationalistic behaviour towards the national minorities. It, therefore, leads to tension between citizenship as an inclusive principle and nationalism as an exclusive one. It was only after 1993 that more conciliatory policies towards national minorities were finally introduced.