Apie „biblinį“ Araratą, stalininę „tautų draugystę“ ir jų atspindžius lietuvių literatūroje

LTKartais apžvalgininkai pastebi, kad daugelis lietuvių užjaučia armėnų tautą dėl jos patirtų (realių ir menamų) istorinių skriaudų, nors ir kitų pasaulio tautų istorijoje galime rasti ne ką menkesnių tragedijų. Iš kurgi atsirado tas solidarumas, kuris būdingas ne tik vadinamiesiems „eiliniams“ (stereotipiškai mąstantiems) lietuviams, bet ir jų renkamiems ir, atrodytų, tikrai gerai informuotiems politikams, kurie iškrečia paskui tokius pokštus, kaip rezoliucijos dėl armėnų genocido pripažinimo priėmimas 2005 metais ir Seimo rezoliucijos „Dėl taikaus Kalnų Karabacho konflikto sureguliavimo“ atmetimas 2012 metais, „Draugystės su Kalnų Karabachu grupės“ įsteigimas tame pačiame Seime 2013-aisiais ar Seimo narių paslaptinga (ir neteisėta) kelionė į Armėnijos okupuotą Azerbaidžano teritorijos dalį 2014 metais? Kodėl neatsiranda tokių pat rezoliucijų dėl šiuo metu (o ne prieš šimtą metų) vykdomo rohindžių (Mianmaro bengalų) tautos genocido ir kodėl niekas Seime nesteigia kokios nors draugystės grupių su Somalilendu arba su vadinamosiomis Pietų Osetijos ir Abchazijos respublikomis? Kodėl nėra identiškos draugystės grupės su nepripažintomis Donecko ir Luhansko liaudies respublikomis arba su „Transnistrijos Moldovos Respublika“? [p. 106].