Tikrasis bolševiko kelias

LTPer pastaruosius tris dešimtmečius ne kartą esu susidūręs su nuostaba ar netgi gavęs tiesų klausimą: kaipgi atsitiko, kad žymaus komunistų veikėjo anūkas užaugo visiškai priešingų pažiūrų. Paprastai atsakau panašiai kaip ir tai paskambinusiai moteriai, arba cituoju Valerijos Novodvorskajos autobiografiją: Novodvorskaja tapo tikra komuniste, tokia teisinga ir tikra, kad pavirto antikomuniste. Vis dėlto šios lakoniškos frazės, nors ir taiklios bei nužyminčios kažkuriuos svarbiausius aspektus, mažai tepasako apie patį virsmo mechanizmą. Nors virsmo procesas man atrodo visiškai natūralus ar net banalus (o nuostaboje dėl tokio virsmo įžvelgiu per daug pagarbos komunistinei ideologijai), klausimams vis besikartojant, atrodo, kad vis tik verta vieną kartą papasakoti išsamiau. Keli biografijos faktai, skaitytojui galbūt padėsiantys geriau suprasti, kodėl aukščiau minėti klausimai pateikiami man gana dažnai. Gimiau 1968 m. Vilniuje. Mano motina Ninel Preikšaitė, gimusi 1936 m. Maskvoje, buvo Kazio Preikšo (1903–1961), sovietinio ir partinio veikėjo (1940–1948 m. LKP CK sekretorius propagandai, 1948–1960 m. LSSR Ministrų Sovieto pirmininko pavaduotojas, LSSR Užsienio reikalų ministras) dukra iš pirmos santuokos. Tėvas – Baku, Azerbaidžane, gimęs ir užaugęs rusas, tad ir pirmoji, gimtoji kalba, kuria prašnekau, yra rusų. Vaikystėje klausiausi močiutės lopšinių jidiš kalba, lietuvių pramokau darželyje, o deramai įvaldžiau tik besimokydamas Vilniaus Salomėjos Nėries mokykloje. Paauglystėje dalyvavau besikuriančiuose krepšinio ir futbolo sirgalių judėjimuose, o Sąjūdžio veikloje dalyvavau nuo pat pirmosios dienos – 1988 m. birželio 3 d. Vien šie padriki faktai gana aiškiai nužymi pažiūrų raidos trajektoriją, kurią tolesniame pasakojime ir siekiu aptarti [p. 14].