Aleksandro Jogailaičio konfesinė politika Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje XV a. pabaigoje–XVI a. pradžioje
LTLietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro valdymas (1492–1506) sutapo su labai dramatišku valstybės laikotarpiu: Lietuvos valstybę silpnino nuolatiniai Krymo chanato totorių įsiveržimai ir tuo pat metu pretenzijas į Lietuvos rusėniškąsias teritorijas ginklu pradėjo reikšti sustiprėjusi Maskvos kunigaikštystė. Dėl to buvo prarasta beveik ketvirtadalis LDK teritorijos rytuose. Šiuo požiūriu Aleksandro politinė veikla ilgai buvo vertinama išskirtinai neigiamai – istoriografijoje buvo įsigalėjusi tradicija šiuos nesėkmių ir pralaimėjimų rezultatus tapatinti su Aleksandro asmenybe, dažnu atveju įvardijant jį kaip silpną valdovą bei politiką, neturintį būtinos valios bei energijos. Naujausi istorikų tyrimai bando reabilituoti Aleksandro Jogailaičio reputaciją ir jo valdymą vertina naujai: tai valdovas, gynęs dinastijos autoritetą, siekęs valstybės integralumo, jo diplomatijos talentas bei stiprus charakteris leidęs atsispirti magnatų spaudimui bei išlaikyti Jogailaičių valdžią visoje Didžiojoje Kunigaikštijoje. [Iš straipsnio, p. 8-9]
