Upytės pavietas tvano metu (1654–1661 metais)
LTPo įspūdingų 1654 m. pradėtos agresijos prieš Lenkijos ir Lietuvos valstybę laimėjimų, 1655 m. vasarą, Maskvos valstybė planavo užimti likusią Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalį ir net žygiuoti į Varšuvą. Su savo valdovu, caru Aleksejumi Michailovičiumi armijos priešakyje jie priartėjo prie lietuviškų žemių, tai yra prie Vilniaus vaivadijos, ir 1655 m. rugpjūčio 8 d. maskvėnai užėmė Vilnių. Maždaug po savaitės ar dešimties dienų maskvėnai dar užėmė Kauną, vėliau Gardiną, bet toliau į vakarus jau nebepasislinko, nes iš kitos pusės auką puolė draskyti kitas agresorius - Švedija, ir Maskva, tuo metu bijodama su ja konfliktuoti, sustojo maždaug ties Neries ir Šventosios linija. Taip ir liko Maskvos neužimta Žemaitija, Upytės pavietas, didžioji dalis Ukmergės ir Breslaujos pavietų bei Kauno pavieto šiaurinė dalis, kur maždaug iki 1656 m. vidurio įsitvirtino švedai. Viena svarbiausių priežasčių, išprovokavusių Švediją užpulti Lenkijos ir Lietuvos valstybę, buvo siekis sustabdyti Rusijos judėjimą į vakarus, tai yra, kad ji viena nesunaikintų šios valstybės ir neįsitvirtintų Baltijos pakrantėje. Abu agresoriai stengėsi įvairiais pažadais įtraukti į savo pusę užimtų teritorijų šlėktas bei kitus gyventojus. [Iš straipsnio, p. 116]
