Antisausio 13-oji
LTStebint buvusių ir esamų valdžios žmonių, politikos komentatorių, į propagandininkų vaidmenį įsijautusių žurnalistų ir „visuomenėje žinomų žmonių“ reakcijas į 2022 m. sausio 13-osios įvykius savaime kyla „tai jau matyta“ jausmas. Prieš šiek tiek daugiau negu trisdešimt metų Lietuvos radijuje ir televizijoje, „Tiesoje“ ir „Komjaunimo tiesoje“, kituose leidiniuose ritosi švento pasipiktinimo ir smerkimo bangos dėl „saujelės atplaišų“, „buržuazinių nacionalistų ir klerikalų“, „reakcionierių ir tamsybininkų“, „radikalų ir ekstremistų“, „tarybinės santvarkos nekentėjų ir šmeižikų“ surengto mitingo prie Adomo Mickevičiaus paminklo. Tokios pat bangos ritasi po Laisvės gynėjų dienos minėjimo – nieko nesiaiškinant ir net nemėginant gilintis į šio anaiptol ne kasdienio įvykio priežastis visi jo dalyviai urmu apšaukti baubiančia minia. Jiems klijuojamos iš anų laikų propagandininkų arsenalo ištrauktos ir dažnai tiesiog pažodžiui kartojamos tos pačios niekinamos etiketės. Nors atrodytų, kad vien paviršutiniškai pažvelgus į susirinkusiuosius Nepriklausomybės aikštėje, būtų apie ką susimąstyti. Tiesa, kad visuose protesto mitinguose šmėžuoja gana pastovi ir nedidelė grupelė dalyvių, kurių elgesys, kalbėsena, skelbiamos pažiūros, ligšiolinė viešoji veikla kelia klausimų. Tačiau žvelgiant į šio mitingo vaizdus buvo akivaizdžiai matyti, kad vyravo šviesūs geranoriškų, kultūringų ir mandagių žmonių veidai. Bet kuriam nors kiek mąstančiam ne tik politikos ir visuomenės gyvenimo tyrinėtojui, bet sveikos nuovokos nepraradusiam žmogui turėtų kilti klausimas: ką reiškia ir kokią žinią siunčia – pirmiausia šalies vairininkams – toks margas Nepriklausomybės aikštėje susirinkęs piliečių sambūris? Kokia priežastis ar motyvas skatina burtis ir susirinkti drauge visai skirtingus žmones? [p. 41].
