XX a. šeštasis dešimtmetis: Lietuvos laisvės komiteto kilimas ir pirmosios naujų laisvinimo veiklos apraiškų paieškos
LTPasaulyje plintant komunizmo idėjoms, kurių pagrindiniu ramsčiu tapo Sovietų Sąjunga, Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo įsitikinta, kad svarbus esąs ne tik jėgos, bet ir idėjos argumentas. Ši mintis ir lydėjo amerikiečius, kurie 1949 m. birželį Niujorke susibūrė į visuomeninį antikomunistinį sambūrį, pasiryžusį vesti idėjinę kovą su akivaizdžiai besiplečiančiu pasauliniu komunizmu. Tokios buvusios anuomet įsiviešpataujant Šaltajam karui naujojo, jungiančio žymius JAV politikus ir intelektualus, judėjimo, pasivadinusio National Committee for Free Europe (NCFE, liet. Nacionalinis Laisvosios Europos komitetas) ištakos. Pirmuoju jo atstovybės – Tarybos – pirmininku tapo buvęs JAV ambasadorius Japonijoje ir valstybės sekretoriaus pavaduotojas Džozefas K. Griu (Josephas C. Grew). Nuo pat susikūrimo komitetas vadovavosi mintimi, kad sovietai sulaužė tarptautinius įsipareigojimus, duotus sąjungininkams per Antrąjį pasaulinį karą, ir pavergė ištisą senojo žemyno dalį – Vidurio ir Rytų Europą su jos 90 milijonų gyventojų, kuriuos nuo laisvojo pasaulio režimas atkirto geležine uždanga. Todėl buvo suvokta, kad kol tokia padėtis nesikeis, kol komunizmo grėsmė tebeaugs, tol nebus įmanoma tvirta taika. Neatsitiktinai NCFE savo credo iškėlė šūkį – „Pasaulio laisvė yra nedaloma“.Platesniu mastu plėtojant šį antikomunistinį judėjimą, paremtą išsilaisvinimo idėja, numatoma jam svarbi atrama – nacionaliniai egzilio komitetai ir veiksminga jų parama. Taigi prasidedant šeštajam dešimtmečiui atsiranda ir jau ima veikti analogiški septyni komitetai, atstovaujantys į Rytų bloką patekusiems sovietų satelitiniams kraštams – Albanijai, Bulgarijai, Čekoslovakijai, Jugoslavijai, Lenkijai, Rumunijai, Vengrijai. Tarp jų ir NCFE užsimezgė glaudus bendradarbiavimas. Dar būtina pridurti, kad šie Vidurio ir Rytų Europos tautų egzilio komitetai atsirado finansiškai remiant JAV administracijai, visi jie skleidė šių tautų laisvinimo idėją, pasitelkdami iškilusią veiksmingiausią judėjimo apraišką – Laisvosios Europos radiją. [...] [p. 23].
