Žinojimas, kurį menininkas turi savo žinioje: septyni žymėlapiai

LTDoktorantūros meno projekto-disertacijos dėmesio centre – autoriaus meninės praktikos (kūrybos) ir tyrimo santykis bei iš to kylančios konceptualios, episteminės, estetinės dilemos. Keliamas klausimas, kaip konkretaus menininko-tyrėjo balsas, konceptualus ar materialus mąstymo būdas ir artikuliacija galėtų prisidėti prie specifiškai meninio žinojimo emancipavimo ir kokius vaidmenis meno projekte galėtų atlikti rašytinis komponentas. Tikslas – kūrybinę-meninę praktiką patikrinti kaip tyrimo metodą ir permąstyti kaip meninio žinojimo sistemą, prisidedant prie diskusijų apie meninio tyrimo ir meno doktorantūros epistemines ribas ir paribius. Darbą sudaro „Tyrimo esė“ – dalis, atliekanti metodologinio skyriaus funkciją, ir „Žymėlapiai“ – septynios kūrinių-tyrimų išklotinės. Jos dar galėtų būti įvardijamos kaip „atvejų studijos“, modeliuojančios Arno Anskaičio kaip menininko-tyrėjo žinojimo sistemas. Dominuojančią meninio-akademinio tyrimo paradigmą savaip įveikia ir apžaidžia meninio tyrimo „ekspozicijos“ ir „meniniai argumentai“; apie tai kalbama dalyje „Tyrimo esė“ ir iš dalies eksperimentiškai pasinaudojama „Žymėlapiuose“. Meninius argumentus galima suvokti kaip neredukuojamus meninių idėjų ir episteminių tezių asambliažus, kuriuose teigiamą vaidmenį atlieka materialus ir episteminis „triukšmas“. Rašymas, suprastas siaurąja prasme, kvalifikuojamas kaip meninio tyrimo (episteminė) kliūtis, o rašymas plačiąja prasme išbandomas kaip pirma ir artimiausia jo galimybė, gebanti potencialiai prisidėti prie pozityvaus (episteminio) lūžio [eLABa ETD].

ENIn this art project-dissertation, the artist Arnas Anskaitis explores the relation between their own artistic practice and artistic research along with all the conceptual, epistemic, aesthetic, and other dilemmas that might result from it. The artist questions how the voice of a specific artist-researcher, with their own ways of conceptual or material thinking and forms of individual articulation, contributes to the emancipation of the specificity of ‘artistic knowledge,’ and analyses the possible roles of a written component in an art project. The aim of the research is to examine the methodological capacity of the creative-artistic practice and rethink it as a system of artistic knowledge, thus contributing to the discourse on artistic research and the epistemic boundaries of the doctoral studies in art. The art project is comprised of two parts: “Research Essay” deals with the questions of methodology, and “Trace-Maps” provides an exposition of seven artworks. The dominant paradigm of academic artistic research can be overcome and played over by the ‘artistic expositions’ and ‘artistic arguments’ which are laid out in “Research Essay,” and which Anskaitis has put to an experimental use in his “Trace-Maps.” The ‘artistic argument’ here can be understood as an irreducible assemblage of artistic ideas and epistemic claims, where the material and epistemic types of ‘noise’ play a positive role. The work draws from the discovery that, while writing in the narrow sense appears as an (epistemic) obstacle, the notion of writing in general offers itself as the first and most adequate possibility of artistic research that might actually contribute to the positive (epistemic) break.