Iš karo korespondento užrašų

LTPasiryžus skelbti A. Vienuolio — karo korespondento - tekstus, tai, kas iš pradžių atrodė paprasta, laikui bėgant tapo sunkiai išsprendžiamu klausimu. Konkrečiai - kurie „Lietuvoje“ 1919-1920 m. skelbti tekstai priklausė A. Vienuolio plunksnai, nes jų autorystė dažniausiai nenurodyta. Atramos tašku tapo jau minėtas rašytojo archyvas, saugomas Vilniaus universiteto bibliotekoje, į kurį pats autorius buvo sukaupęs savo tekstų iškarpas. Menant, kad A. Vienuolis buvo vienintelis „Lietuvos" karo korespondentas, įtraukti visi laikraštyje rasti tekstai, turėję tokią autorystės prieskyrą, spėjant, kad rašytojui dėl kokių nors priežasčių nepavyko surinkti visų savo straipsnių iškarpų. Rengiant tekstus spaudai, jie buvo peržiūrėti, parengti j ų komentarai, taip pat ir suredaguoti. Tiesa, pavardžių rašyba palikta tokia pat, kokia naudota „Lietuvoje", o išnašose pateikiama šiuolaikinė jų forma, reportažų „Į tolimąją Maksvą“ pavadinime paliktas dažnai to meto spaudoje vartotas vietovardis „Maksva“, keičiant jį į „Maskva“ tekste. Taip pat tekste palikti retesni ir dabar sunkiai suprantami žodžiai, o knygos gale spausdinamas jų žodynėlis. Skaitytojų patogumui knygos gale pridėtos ir pavardžių bei vietovardžių rodyklės.Taigi į knygą pateko tik dalis 1919-1920 m. A. Vienuolio periodinėje spaudoje skelbtų publikacijų, tad lieka tikėtis, kad kada nors leidyklai pasiseks paskelbti ir juos, nes šie tekstai taip pat atspindėjo kovų už nepriklausomybę kasdienybę, realijas ir svajas (pavyzdžiui, politiniai, satyriniai, o kitąsyk ir fantastiniai A. Vienuolio feljetonai). Knygos parengimas, o labiausiai išleidimas dėl ne nuo leidyklos priklausančių priežasčių užsitęsė ne vienus metus ir lieka tik džiaugtis, kad, nepavykus įgyvendinti svajonės išleisti Lietuvos nepriklausomybės atgavimo šimtmečio metais, ji pasirodo minint Lietuvos didžiųjų kovų už nepriklausomybę šimtmetį. Pasirodo kaip paminklas visiems, kurie ne žodžiais, o savo kančiomis ir krauju sumokėjo už mūsų Lietuvą, ir kaip vėluojantis skolos grąžinimas rašytojui ir žurnalistui A. Vienuoliui, o kartu, menant karo korespondento užrašų virsmą tekstais „Iš karo korespondento knygelės", kaip dar vienas priminimas apie 1940-ųjų nubrauktus kūrybinius rašytojo planus, galėjusius gerokai pakoreguoti A. Vienuolio literatūrinę biografiją. Pasirodo, leisdama mums dar sykį pažinti mūsų istoriją liudininko akimis [Iš Įvado].