Family language policies and immigrant language maintenance: Lithuanian in Sweden

LTŠioje disertacijoje tiriama Švedijoje gyvenančių lietuvių šeimų kalbos politika ir bandoma nušviesti lietuvių (kaip paveldo) kalbos išlaikymą Švedijoje. Tyrimo tikslas yra suprasti, kaip lietuvių šeimos Švedijoje kuria, derasi ir vykdo savo šeimos kalbos politiką, bei identifikuoti joms kylančius iššūkius, susijusius su lietuvių kalbos išlaikymu. Taikant etnografinį sociolingvistinį požiūrį, tyrime analizuojami duomenys, surinkti per trejus metus (2016–2019 m.), įskaitant dešimties dalyvavusių šeimų stebėjimus, pokalbius ir įrašus. Analizė rodo, kad nepaisant palankios Švedijos kalbos politikos, kuria skatinama vartoti ir plėtoti paveldo kalbas, šeimos susiduria ne tik su įtraukiančiomis, bet ir atstumiančiomis situacijomis, susijusiomis su paveldo kalbos statusu Švedijoje. Dauguma tėvų sąmoningai supranta, kad jų vaikų galimybės vartoti lietuvių kalbą yra ribotos, ir tai juos motyvuoja kurti įvairias kalbos valdymo strategijas: tėvai stengiasi nustatyti ir išlaikyti lietuvių kalbos vartojimo normas šeimoje, paremti savo vaikų lietuvių kalbos plėtojimą, taisydami jų kalbą. Analizė rodo, kad išreikštas vaikų kalbos vartojimo valdymas yra sėkmingesnis negu neišreikštas kalbos valdymas, nes dažnai vaikai jo tiesiog nesupranta. Pažymėtina, kad kalbos vartojimą valdo ne tik tėvai – vaikai patys gali imtis kalbos vadybininko vaidmens ir daryti įtaką šeimos kalbos politikai tiek paveldo kalbą palaikančiu, tiek nepalaikančiu požiūriu.Tėvai tiki, kad papildomos su lietuvių kalba susijusios veiklos padeda gerinti vaikų lietuvių kalbos įgūdžius. Vis dėlto lietuviškai kalbanti socialinė erdvė nėra išnaudojama iki galo, nes drauge žaisdami vaikai dažniau kalba daugumos kalba, o artimesni kontaktai tarp lietuviškai kalbančių šeimų laisvalaikiu dažnai nėra palaikomi. Šioje disertacijoje yra atskleidžiami kontekstu pagrįsti tėvų įsitikinimai, susiję su jų sugebėjimu valdyti vaikų kalbos vartojimą. Galiausiai, tyrimu iliustruojama, kaip įvairūs šeimos kalbos politikos aspektai prisideda tiek prie darnaus, tiek prie varginančio arba net konfliktiško lietuvių paveldo kalbos vystymosi šeimoje. Aptariami iššūkiai, su kuriais susiduria šeimos, ir pabrėžiama būtinybė skatinti vaikų identifikavimąsi su paveldo kalba bei įtraukti juos į sprendimų priėmimo procesus ir kartu spręsti su kalbos vartojimu susijusias problemas.

ENThis dissertation investigates family language policies of Lithuanian families in Sweden and strives to shed some light on the maintenance of Lithuanian as a heritage language. The aims of the study are to understand how Lithuanian families in Sweden construct, negotiate and implement their family language policies, and to identify challenges regarding the maintenance of Lithuanian which Lithuanian families in Sweden encounter. Applying an ethnographic sociolinguistic approach, the study analyses data that was collected over a time span of three years (2016-2019), including observations, interviews and recordings of ten participating families. Despite a supportive language policy in Sweden which encourages the use and development of heritage languages, the analysis shows that families make not solely including but also excluding experiences regarding the status of their heritage language in Sweden. Most parents are aware of their children’s limited access to Lithuanian which motivates different language management strategies: They try to establish and maintain Lithuanian language practices in their families, and they try to support their children’s Lithuanian language development, correcting their children’s Lithuanian language use. The analysis shows that explicit management of children’s language practices is more successful than implicit language management, as children often do not understand implicit language management. Furthermore, not only parents manage language practices, but children can take the role of a language manager and influence the family language policy, either in supportive or counteracting ways.Parents do also rely on additional Lithuanian language activities to support their children’s Lithuanian language development and to foster their Lithuanian language practices. Lithuanian social networks are, however, seldomly capitalised, as some children rather speak the majority language with peers, and contacts are not maintained outside of the activities. Parents reveal thus context based beliefs regarding their ability to manage their children’s language practices. Finally, the study illustrates how aspects of family language policies contribute to either harmonious or frustrative and conflictive development of the Lithuanian heritage language within the family. It exemplifies some challenges which families face and underlines the need to foster children’s identification with their heritage language, to include them in decision-making processes, and to resolve language-related problems jointly.