Maps, synagogues, the city of Vilne, and Zalmen Szyk

LTAbsoliučioje daugumoje Rytų Europos miestų žemėlapių būdavo pažymėtos tik viena ar dvi pagrindinės sinagogos, o dešimtys ar šimtai mažesnių sinagogų ir maldos namų likdavo nepažymėti. Remiantis Vilniaus atvejo tyrimu, straipsnyje teigiama, kad taip buvo ne tik dėl to, kad žydai traktuoti kaip miesto gyventojams „nepriklausanti“ grupė, bet ir dėl anuometinių istorinių aplinkybių. Vilniuje ir kituose Rytų Europos miestuose dauguma mažų sinagogų ir žydų maldos namų nebuvo svarbūs kraštovaizdžio objektai, todėl nežydai jų nė nepastebėdavo. Šie kulto pastatai paprastai stovėdavo vidiniuose kiemuose ir dažniausiai neturėdavo jokių išorinių bruožų, padedančių juos atpažinti kaip sakralinės paskirties vietas. Vilniaus miestovaizdyje architektūriškai išsiskyrė ir dėl to buvo svarbios tik dvi sinagogos – Didžioji ir Choralinė, „modernioji“. Žydų sakralinių pastatų matomumo klausimas aptariamas remiantis 1939 m. išleistu Zalmeno Šyko vadovu po Vilnių jidiš kalba. Ši knyga – unikalus kūrinys: viena vertus, Vilnius jame aprašytas „bendrai“, antra vertus, daug dėmesio skiriama mieste veikusioms žydų viešosioms institucijoms, kurių dauguma kaip tik ir buvo sinagogos ir maldos namai. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Žydai; Zalmen Szyk. "Toyznt yor Vilne"; Vadovai (leidiniai); Vilnius; Miestai; Žemėlapiai; 20 amžius; Sinagogos; Guidebooks; Synagogues; Jews; Cities; 20th century; Maps.

ENThe absolute majority of maps of East European cities marked only one or two major synagogues, while tens or hundreds of smaller synagogues and Jewish prayer houses were omitted. Using Vilnius as a case study, the article argues that this omission was not only a consequence of viewing the Jews as a ‘not indigenous’ part of the population, but also reflected the reality. The absolute majority of synagogues and prayer houses had no role in the cityscape of Vilnius and other cities of Eastern Europe, and therefore were not noticeable to non-Jewish people. Either synagogues and prayer houses were situated in courtyards, or they had no external features designating them as Jewish sacred places. Only the Great Synagogues and the Choral Synagogues of ‘modernised’ Jews attempted to be visible and prominent in the cityscape. The discussion of the issue of visibility of Jewish sacral buildings is based on the Yiddish guidebook to the city of Vilnius published by Zalmen Szyk in 1939. This book is a unique work, which combines the description of Vilnius ‘in general’ with special attention paid to the Jewish public institutions existing in the city, the majority of them synagogues and prayer houses. [From the publication]