Zur Etymologie von lit. alėti, almuõ, álmė, elmės etc. und deren Zusammenhang mit dem deutschen Ortsnamen Ulm und dessen Verwandten

LT1. Apeliatyvai liet. alėti, 'tekėti, lašėti, bėgti, skubėti', nualėti ‘driektis (apie laukus), užlieti’, almuõ (3) m. ‘pūlinys’, álmė (1), almė (4) f. ‘iš kūno išsiskirianti masė’, tradiciškai aiškinami siejant su viena šaknimi, nors jie yra dviejų skirtingų indoeuropietiškų šaknų dariniai, t. y. judėjimą reiškiančio veiksmažodžio šaknis, senoji ide. *h1elh2- ‘stumti, nešti’ arba senoji ide. *h2elh2- ‘vaikštinėti’ (tai dviejų senųjų baltiškų susiliejusių šaknų *alH-/*elH- darinys) ir senoji ide. *h1el(H)- ‘pūti’. Etimologiniu požiūriu reikėtų atskirti lietuviškus, baltiškus vandenvardžius su pamatiniu *alm- ir greičiausiai to paties pamato liet. veiksmažodį almėti, nes jie galbūt sietini su senąja indų árma-, tocharų B ālme, lot. almus ir kildintini iš senosios ide. šaknies *h2el- ‘maitinti, augti, auginti’. 2. Su pirmosiomis minėtomis šaknimis sietini ir vokiečių vietovardžiai bei vandenvardžiai (Ulm ir kiti), sudaryti ankstyvosios vokiečių aukštaičių, vakarų germanų, senosios germanų šaknies *ulm- pagrindu. Ji sutinkama vokiečių kalbos bendriniuose žodžiuose, pavyzdžiui, sen. vok. aukšt. olmo ‘pūvanti, tręštanti mediena’, sen. vok. vid. ulmic, -iges ‘supuvęs, -usi, sutęšęs, -usi’. Greičiausiai dėl vandens kokybinių ypatybių pirmiausia taip buvo įvardijami vandenvardžiai. Jų įvardijimo pagrindu laikytinas sen. germ. *ulma- W-. Tuomet senosios germanų, vakarų germanų *uulm- turėtų virsti senąja vokiečių aukštaičių *wulm-. 4. Žvelgiant iš teorinės perspektyvos, galima teigti, kad tokie vardai yra Senosios Europos, t. y. ikigermaninio laikotarpio vandenvardžių palikuonys. Tai galimai atspindi šios šešios šaknys: - *el-/*ol-/*əl- spalvą reiškianti šaknis ‘raudonas, -a, rudas, -a’ (IEW I 302–304) [šiuolaikinė: *h1el-], - *el-/*ol- ‘supuvęs, -usi, sutrešęs, -usi’ (IEW I 305) [šiuolaikinė: *h1el(H)-], - *el-/*ol- skambėjimą, garsą reiškianti šaknis (IEW I 306) [šiuolaikinė: *Hel(H)-], - *el-/*elə-: *lā- ‘stumti, judinti, judėti, eiti’ (IEW I 306f.) [šiuolaikinė: *h1elh2- (LIV 2001 [1998]: 235)], - *al- ‘baltas, -a’ (IEW I 29) [šiuolaikinė: *h2al-/*h2el-], - *ā̆l- ‘vaikštinėti, bėginėti’ (IEW I 26f.) [šiuolaikinė: *h2elh2- (LIV 2001 [1998]: 264)]. Šiuo atveju remtis bet kuria iš šių šaknų negalima. 5. Atsižvelgiant į metodologinį principą, kada aiškinant vėlesnę kalbos atmainą pirmenybė teikiama ankstesniajai kalbos atmainai, nors abiejų duomenys sutampa, šiuo atveju būtų įtikinamiau teigti, kad šios vokiečių vardų grupės aiškinimas sietinas su senąja germanų, vakarų germanų šaknimi *ulma-. Tuomet atkreiptinas dėmesys ir į sen. vok. aukšt. olmo ‘supuvusi, sutręšusi mediena’, vok. vid. aukšt. ulmic, -iges ‘supuvęs, -usi, sutrešęs, -usi’ ir kt., ir į lietuviškus ‘pūlinys’ lizdo žodžius.

ENLith. alėti ‘to flow, to drizzle, to hurry’, nualėti ‘to inundate (fields), to flow over’, almuõ (3) m. ‘pus’, álmė (1), almė (4) f. ‘matter flowing out of a body’, elmės (4) f. Pl. ‘id.’ have been traditionally etymologized as deriving from a root meaning ‘to flow’. This article argues instead that these words originate from at least two distinct Proto-Indo-European (PIE) roots. On the one hand, they may be linked to PIE *h1elh2- ‘to drive somewhere’ or PIE *h2elh2- ‘to go around aimlessly, to wander around’. On the other hand, some of them appear to derive from PIE *h1el(H)- ‘to be foul, rotten’. The root PIE *h1el(H)- ‘to be foul, rotten’ also underlies the place-name NHG Ulm and related toponyms in Germany. These names can be connected to PGerm. *ulma- ‘foul(ness), putrid(ity)’. Among the three prevailing explanations for these names, one can be ruled out entirely, while the remaining two others are semantically plausible — but only one of them also fits phonologically. The proposal to connect the names to the root PGerm. *ual(l)‑, *uul‑ ‘to boil, to seethe’ is impossible. The alternative hypothesis — interpreting them as ‘Old European’ hydronyms, at first proposed by Hans Krahe — remains possible but requires revision. However, since a Germanic explanation free of semantic and phonological contradictions can be provided, it is methodologically preferable to the ‘Old European’ hypothesis. Keywords: Old-European hydronymy, Lithuanian etymology, German toponyms, historical phonology of the Germanic languages.

• Altlitauisches etymologisches Wörterbuch: (ALEW). Hamburg : Baar, 2015. 3 t. (675, 682-1340, 1346-1643 p.).
• Lithuanian etymological dictionary. Berlin : Peter Lang, 2018. 5 t. (2256 p.).
• Słownik etymologiczny języka litewskiego.. Wilno : Vilniaus universiteto leidykla, 2007. XXVII, 797 p. rodyklė: "Indeks wyrazow litewskich, 308 p.".