LTDaug teisingų ir prasmingų žodžių buvo ir bus pasakyta apie šviesios atminties mano kolegą ir draugą Vytautą Kavolį. Dažniausiai buvo matoma jo rimtoji pusė. Nors jis visada buvo šiltas, draugiškas, atviras prasmingiems pokalbiams, ypač savo jaunųjų bičiulių sumanymams. Jis visur ieškojo vadinamojo minties potencialo, kartais ji įžvelgdamas net ten, kur jo gal ir nebuvo... Bet aš šiandien ruošiuosi kalbėti toli gražu ne apie tai. Man čia norėtųsi įamžinti kitą jo charakterio dimensiją, kuri švystelėdavo rečiau, o kai kuriems net nebuvo matoma. Todėl tiems, kas Vytautą mažiau pažinojo, ji gal bus visai netikėta [p. 171].