LTMoksleivių, iškrentančių iš nuoseklios švietimo sistemos iki 16 metų, tolesnis mokymasis daugelyje šalių tampa nacionaline problema, nes jų švietimą reglamentuojančiuose dokumentuose yra fiksuojamas asmenų mokymasis iki 16 metų. Amerikiečių mokslininkas J. D. Finn (1989) pažymi, kad anksti palikusių mokyklą moksleivių padėtį reikėtų vertinti kaip švietimo sistemos ir asmenybės nesėkmę, nes tokiems jaunuoliams nepavyko pasiekti pagrindinių reikalavimų, kurie būtini norint adaptuotis šiuolaikinėmis gyvenimo sąlygomis. Autoriaus nuomone, "tai ne tik apsunkins jų socialinę ir ekonominę gerovę, bet pareikalaus papildomų valstybės subsidijų socialinėms, sveikatos apsaugos, įdarbinimo programoms remti, jeigu švietimo lėšos nebus laiku panaudotos minėtajai problemai spręsti". Užsienio literatūros analizė rodo, kad galima skirti dvi empirinių tyrimų kryptis, nagrinėjančias paauglių išėjimo iš mokyklos problemą. Vieni tyrinėtojai apibrėžia ir vertina išėjimo iš mokyklos priežastis, nustato koreliacinius ryšius tarp asmens rasės, socialinio ir ekonominio statuso, mokslumo, sugebėjimų ir mokyklos lankomumo. Kiti siūlo mokomąsias programas, kurios sulaikytų vyresnius moksleivius mokyklose arba grąžintų juos atgal į švietimo sistemą. Tačiau bene svarbiausia užduotis yra analizuoti šią problemą kaip sisteminį bei kintantį procesą, įvertinti priežastis, priverčiančius asmenį palikti mokyklą, nes daugelis paauglių šį sprendimą priima ne iš karto, o po daugelio besikartojančių nesėkmių situacijų, besitęsiančių mokykloje ne vienerius metus. [Iš straipsnio, p. 93]Reikšminiai žodžiai: Mokyklos; Mokyklų nelankymas; Mokymosi motyvacija; Paaugliai; Bendrasis lavinimas; Schools; Absenteeism; Learning motivation; Adolescents; General education.