"Sakmių siuita": esminių kelių santakoje
LTKūrinių vertingumą ir unikalumą pertikrina laikas. Šiandien gali atrodyti, kad kompozitorius sukūrė ne tik savo, bet ir savo kartos geriausią kūrinį, o rytojus įtikina, kad šio kūrinio įtaiga nėra ilgaamžė. Arba atvirkščiai - dabartis iškelia net kelių dešimtmečių senumo kūrinį ir jis prasmingai prabyla į mus, stebindamas, kaip galėjome nepastebėti jo anksčiau, klausydami neišgirsti. Tačiau yra kūrinių, kurie lyg šviesuliai, kartą uždegti muzikos skliaute, negęsta nuo pirmojo sėkmingo atlikimo. Tada jie užėmė kvapą, pakerėjo, vėliau daug kartų džiaugdamiesi malšindavome troškulį jų gaivinančia versme, ir ilgainiui jie tapo mūsų savastimi, nebeatimama, sąmonėje ir pasąmonėje įsirėžusia dvasinės patirties dalele. Tokių kūrinių sėkmės priežastis dažniausiai glūdi ne vienoje prielaidoje, ne tik paaiškinamuose, išanalizuojamuose dalykuose, bet ir nelengvai apibrėžiamose gelmėse, tik numanomose pradžių pradžiose. Felikso Bajoro "Sakmių siuitos", vieno iš ryškiausių, sakytume, pamatinių, jo kūrinių, vertingumo ir sėkmingo likimo motyvavimas gali būti įvairus, remtis skirtingais argumentais. Šio rašinio tikslas - pabandyti bent kelis jų išryškinti. Išeities pozicija yra manymas, kad muzikos kūrinio tobulumą sąlygoja ne tiek kūrybinė patirtis, kiek kūrėjo individualybės, jo idėjų ir pasirinkto meninės raiškos būdo atitikimas. Esminiai keliai, kurie Bajorą galėjo atvesti į "Sakmių siuitą", buvo beveik nuo pirmųjų jo kūrinių instinktyviai ir sąmoningai pasireiškęs lietuviškos autentikos siekis bei jo meninėje mąstysenoje nuosekliai klostęsi semantiniai ir struktūriniai muzikinės prozos ypatumai. [Iš straipsnio, p. 143]Reikšminiai žodžiai: Feliksas Bajoras; Kompozitoriai; Sakmių siuitos; Feliksas Bajoras; Composers; Sakmių siuitos.
