Sutartiniškoji gija Felikso Bajoro kūryboje
LTKalbėdami apie lietuvių kompozitorių muzikos sąsajas su sutartinėmis, pirmiausia prisimename Juozą Gruodį ir Stasį Vainiūną, kurie šias itin gausiai citavo, mėgaudamiesi sekundiniais sąskambiais bei sinkopių ritmu. Sutartiniškos polifonijos principais (kanonu, ostinato, balsų susipynimu, poliritmija, politekstija ir kt.) pagrįsti ir šių dienų kompozitorių - Broniaus Kutavičiaus (oratorijos "Paskutinės pagonių apeigos", "Iš jotvingių akmens", "Magiškasis sanskrito ratas" ir kt.), Algirdo Martinaičio ("Cantus ad futurum", "Intakas", "Sakmė apie šūdvabalį" ir kt.) bei kitų kompozitorių - kūriniai. Lygindami su minėtais kompozitoriais, Felikso Bajoro lyg ir negalėtume laikyti itin ryškiu "sutartiniškosios" tradicijos tęsėju šiuolaikinėje lietuvių muzikoje. Bet toks, ko gero, tik pirmasis, paviršutiniškas, įspūdis. Kompozitoriaus kūryboje sutartinės bei jų muzikos principai taip darniai įsipynę į bendrą muzikos audinį, kad tą sutartiniškąją giją sunku ir užčiuopti. Matyt, sutartinės Bajorui yra tik vienas iš daugelio aromatų, sudarančių "lietuvišką kvapą", kurį kompozitorius siekia išlaikyti, "neapsikraudamas nereikalingais dalykais, nebūdingais mūsų kultūrai". [Iš straipsnio, p. 115]Reikšminiai žodžiai: Feliksas Bajoras; Kompozitoriai; Sutartinės; Feliksas Bajoras; Composers; Sutartinės.
