Felikso Bajoro literatūrinė kūryba: tarp išpažinties ir pamokslo
LTLietuvoje kompozitorių biografijas paprastai rašo muzikologai. Nors pasaulietinės viešos išpažintys - kūrėjų autobiografijos - nuo pat Jeano Jacques'o Rousseau Išpažinties laikų tapo itin populiaria meninės saviraiškos forma, neretai persmelkiančia net ir kitų žanrų kultūros tekstus, mūsų krašto muzikai tokio atvirumo vengia. Negausiuose XX amžiaus lietuvių muzikos analuose dominuoja privatūs kompozitorių gyvenimą atveriantys šaltiniai - atsiminimai ir laiškai, o tarp viešumai skirtų kompozitorių tekstų paskelbti labai negausūs teoriniai darbai, literatūriniai kūriniai, kritikos straipsniai (tiesa, prabėgusio amžiaus antrojoje pusėje išpopuliarėjo pokalbiai su kūrėjais - tradicinis šio laiko žanras). Žinoma, minimi šaltiniai yra nemenkas turtas muzikos tyrinėtojams rekonstruojant kompozitorių kūrybines biografijas. Tačiau turbūt ne vien aptariamų analų negausumas lėmė, kad tradicinės lietuviškosios kompozitorių biografijos dažniausiai išskleidžia technologinę jų muzikos raidą, muzikos kalbos ieškojimus ir pasirinkimus, nuošalėje palikdamos dvasinį kūrėjo kelią ar platesnes, ne vien XX amžiuje įkalinančias jų kūrybos reikšmes. Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, regis, yra vienintelis praeito amžiaus lietuvių kompozitorius, kurio dvasinių ieškojimų kelio įžvalgų tyrinėtojų darbuose neužgožia technologinės jo darbų novacijos. [Iš straipsnio, p. 67]Reikšminiai žodžiai: Feliksas Bajoras; Kompozitoriai; Literatūrinė kūryba; Feliksas Bajoras; Composers; Literary works.
