Kražių kolegijos teatras

LTMokyklinis teatras Kražių kolegijoje XVII-XVIII a. yra vienas svarbiųjų mūsų kultūros ir švietimo puslapių. Ši kolegija buvo stipri Vilniaus universiteto atšaka, o kartu - reikšmingas žemaičių kultūros centras. Keistai ir įdomiai joje jungiasi sodrios regiono spalvos ir bendrieji Europos kultūros procesai. Jų susipynimas itin ryškus kolegijos mokykliniame teatre. Mokyklinis teatras yra vienas iš renesanso bei baroko kultūros reiškinių, paplitusių visoje Europoje. Atsiradęs XVI a. ir susijęs su klasikinės lotynų kalbos kultu, jis buvo viena iš didaktikos formų: mokytojų režisuojami, mokiniai vaidino romėniškosios Antikos arba neolotyniškas pjeses, kad geriau išmoktų kalbos, retorikos, laisvos ir grakščios laikysenos. Savo klestėjimo apogėjų šis teatras (dažnai vadinamas jėzuitų teatru) pasiekė baroko epochoje jėzuitų įkurtose kolegijose. Čia būdavo vaidinamos, dažniausiai lotyniškai, didaktinio, moralizuojamojo ar panegirinio pobūdžio pjesės, parašytos poetikos arba retorikos profesorių, dažniausiai jų pačių ir režisuojamos. įmantri jų kompozicija, kurioje pynėsi painus draminis veiksmas, įrėmintas prologo ir epilogo, suskaldytas alegorinių pantomimos scenų bei komiškų buitinių intermedijų, derinosi su prašmatnia scenografija, įvairiausiais scenos efektais. Vaidinimai būdavo rengiami iškilmingai pradedant ir baigiant mokslo metus, per Užgavėnes, didžiąsias bažnytines šventes, taip pat pagerbiant žymius Bažnyčios ir valstybės asmenis bei įvykius. Vaidinimai vykdavo dažniausiai kolegijos kieme, bet yra duomenų, jog buvo ir vaidinimams pritaikyta aula; antai apie vieną Kražių spektaklį sakoma, kad jis vyko "didesniojoje auditorijoje".