Žmogiškųjų išteklių kompetencijų poreikio kaita integruojantis Europos darbo rinkai

LTŽmogiškųjų ištekliai jau kurį laiką yra laikomi svarbiausia žiniomis grįstos ekonomikos varomąja jėga ir pagrindiniu tokios ekonomikos ramsčiu. Dar ekonomikos mokslo klasikas T. W. Schultzas pabrėžė, kad investicijos į žmones yra lemiamos siekiant visapusiškos visuomenės gerovės. Ši nuostata nepraranda savo aktualumo iki šių dienų. Kompleksinėje ir dinamiškoje organizacijų aplinkoje tinkamos žmogiškųjų išteklių kompetencijos tampa lemiama prielaida sėkmingai veikti XXI a. darbo rinkoje. Taigi kokybiški žmogiškieji ištekliai tampa pagrindiniu stabilaus konkurencinio pranašumo bet kurioje šalyje veiksniu. Europos Sąjungos (toliau ES) strateginis vektorius taip pat sufokusuotas į žmogiškųjų išteklių kompetencijų kokybės didinimą. Tokia nuostata įtvirtinta ir ES augimo strategijoje Europa 2020, kurioje numatytas pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo prioritetas, o šio prioriteto smaigalyje - kokybiški, šiandieninės aplinkos reikalavimus atitinkantys žmogiškieji ištekliai. Paraleliai žvelgiant į Lietuvos strateginius prioritetus, išdėstytus Lietuvos pažangos strategijoje Lietuva 2030, įžvalgoje Mokslioji Lietuva 2030, galima taip pat teigti, kad pagrindinis vektorius - žmogiškieji ištekliai ir jų kokybė. Europos Sąjungoje viena iš pamatinių laisvių - laisvas asmenų judėjimas. Ši laisvė sudaro pagrindą ES šalių darbo rinkų integracijai, kuriai vykstant atsiranda vieninga Europos Sąjungos darbo rinka. Tokioje bendroje darbo rinkoje, apimančioje 28 skirtingas intelektualius, kultūrine, socialine, ekonomine patirtimi ir švietimo tradicijomis valstybes, neišvengiamai formuojasi panašios žmogiškųjų išteklių kompetencijų poreikio tendencijos, nes, įgyvendinant nevaržomo asmenų judėjimo laisvę, ribos tarp nacionalinių darbo rinkų išnyksta [p. 231-232].