Religinė askezė, pietizmas ir menas
LTPagrindinės Vakarų Europos protestantiškosios askezės kryptys ir jų dvasiniai tėvai, turėdami skirtingą po žiūrį į meną pasižymėjo bendru siekiu - bet kokiomis priemonėmis (nuo meno šlovinimo iki niekinimo apraiškų) veikti, stiprinti ir motyvuoti žmonių pamaldumą. Religinis jausmas ir meninė kūryba kultūros istorijoje kaip persipinančių pradų sąveika buvo pažymėta ryškiais prieštaravimais ir įtampa. Šventųjų vaizdavimas, poetinis bažnytinių giesmių kūrimas teikė stiprų įkvėpimo postūmį Viešpaties šlovinimui ir tuo naudojosi beveik visos meno rūšys, kol garbinimas ir tarnystė Dievui nepradėjo konfliktuoti su meninės kūrybos turiniu ar stiliumi. Dievotumo šlovinimui susijungė architektūra, skulptūra, tapyba, muzika, poezija; religijos ir meno sąjunga tapo aukso versme - pinigų negailėta drąsiausiems sumanymams. Jei tarnystė Viešpačiui buvo įkvėpta meninių sumanymų, o menas klestėjo padedant ir nekliudant Bažnyčios hierarchams, - tai tokia sąjunga atliepė kilniausius kultūros tikslus [p. 29].
