Regional factor in transnational relations: the experience of Latvia and Lithuania in the 1920s

Collection:
Mokslo publikacijos / Scientific publications
Document Type:
Straipsnis / Article
Language:
Anglų kalba / English
Title:
Regional factor in transnational relations: the experience of Latvia and Lithuania in the 1920s
Alternative Title:
Regioninis tarpvalstybinių santykių veiksnys: XX a. pradžios Latvijos ir Lietuvos patirtis
In the Journal:
Acta humanitarica universitatis Saulensis [Acta humanit. univ. Saulensis (Online)]. 2019, t. 26, p. 25-40. Regionas: istorija, kultūra, kalba
Keywords:
LT
Latvijos ir Lietuvos vienybės bendrija; Latvijos ir Lietuvos santykių suartinimo suvažiavimai; Baltijos Karalystė; Lietuvos politiniai emigrantai.
EN
Latvian-Lithuanian Unity Society; Latvian and Lithuanian Rapprochement Congresses; Baltic Kingdom; Lithuanian political emigrants.
Summary / Abstract:

LT1918 m. paskelbta Latvijos Respublika turėjo sausumos sieną su keturiomis valstybėmis. Nors įvairiais istorijos etapais Estija ir Lenkija buvo artimiausios Latvijos sąjungininkės, bet per ilgą laiką susiklostė glaudūs santykiai ir tarp Latvijos bei jos pietinės kaimynės Lietuvos. Šiame straipsnyje nepretenduojama į išsamų Latvijos ir Lietuvos santykių tyrimą, dėmesys sutelkiamas į tam tikrus svarbius aspektus ir kai kurias mažiau žinomas šių santykių detales, atspindinčias jų daugiabriauniškumą, universalumą ir tam tikrą nenuoseklumą. Didžiausia kliūtis santykiams tarp dviejų Baltijos šalių plėtotis 1920 m. buvo sudėtinga Lietuvos tarptautinė padėtis – ypač jos atviras konfliktas su Lenkija. Nors Latvija, bandydama išsklaidyti Lietuvos įtarimus, 1921 m. vasario mėnesį viena iš pirmųjų pripažino Lietuvą de iure, tačiau Lietuvos politiniuose sluoksniuose vis dar buvo juntamas atsargus nepasitikėjimas Latvija. Politinius nesutarimus kompensavo abiejų šalių visuomeninių organizacijų ir draugijų siekiai suartėti. 1921 m. Rygoje ir Kaune įkurtos Latvijos ir Lietuvos bei Lietuvos ir Latvijos vienybės draugijos, siekdamos suartinti abi tautas, organizavo kalbos kursus ir ekskursijas į kaimynines šalis. Ypatinga siekių suartėti raiška, kuriai lygių visoje Europoje tarpukariu sunku rasti, buvo kasmetiniai Latvijos ir Lietuvos santykių suartėjimo suvažiavimai, organizuoti nuo 1924 metų. Jie prisidėjo ne tik prie kultūrinių ir mokslinių ryšių tarp dviejų tautų stiprinimo, bet ir leido išsaugoti abiejų šalių politinės sąjungos idėją. Vis dėlto šiuos siekius temdė politiniai prieštaravimai ir Lietuvos politinių emigrantų veikla Latvijoje.Po 1927 m. lapkričio mėnesį Rygoje vykusio Lietuvos politinių emigrantų kongreso, kuriame išryškėjo politiniai prieštaravimai tarp pačių emigrantų, Latvijos vyriausybė sustiprino priemones Lietuvos emigrantų politinei veiklai apriboti. Šią vyriausybės poziciją smerkė Latvijos socialdemokratai: jie tai vertino kaip Latvijos vyriausybės norą įsiteikti Lietuvai. Tačiau Latvijos vyriausybė pasirinko valstybingumo prioritetą ir paaukojo demokratijos ir žmogaus teisių idealus. Vertinant Latvijos ir Lietuvos santykius 1920 m., kaip pagrindinį šių santykių bruožą reikėtų išskirti tam tikrą dualizmą: jei visuomeninės organizacijos ir bendrijos siekė suartinti abi šalis, tai nepalankiai susiklosčiusios aplinkybės Lietuvos užsienio ir vidaus politikoje trukdė sukurti glaudžią politinę Baltijos šalių sąjungą. Šiame konkrečiame tarpvalstybinių santykių modelyje reikėtų ieškoti skirtingų požiūrių į santykius tarp Latvijos ir Lietuvos tarpukario laikotarpiu: jei tradicinių tarpvalstybinių santykių požiūriu vyriausybės lygmeniu galima sutikti su kai kurių Latvijos istorikų nuomone, kad Estija yra vienintelė Latvijos sąjungininkė, tai, vertinant visuomenės nuotaikas ir siekius, artimiausi Latvijos santykiai vis dėlto buvo siejami su Lietuva. [Iš leidinio]

ENBy the end of Latvia’s struggle for freedom, the Republic of Latvia, proclaimed in 1918, acquired land border with four countries: and if in separate stages Estonia or Poland became Latvia’s closest ally, then in the long term Latvia’s closest relation formed with its southern neighbour Lithuania. This article does not claim to be the comprehensive study of Latvian-Lithuanian relations in the 1920s; it focuses on certain important aspects and some less known details of these relations, which reflect their universality, versatility and some inconsistency. The main obstacle in relations between two countries in 1920s was difficult Lithuanian foreign policy situation – especially its open conflict with Poland. In these conditions, Latvia made attempts to dispel Lithuania’s suspicion of its intentions, and as an expression of its special friendship on February 1921, it was one of the first to give de iure recognition to Lithuania, but the Lithuanian political circles remained cautious about the intentions of Latvia. Political complications in the relations between the two countries were balanced by social aspirations of public organizations and associations to converge and society efforts starting in 1921 with the search for rapprochement. As early as 1921, Latvian-Lithuanian and Lithuanian-Latvian unity societies were established in Riga and Kaunas, which organized language courses and excursions to the neighbouring countries in order to bring both nations closer. The annual Latvian and Lithuanian Rapprochement Congresses held since 1924 were of particular importance: it became with special manifestation of social aspirations of both states, which would be difficult to find in all Europe during the interwar period; they contributed not only to cultural ties between the two nations, but also allowed the idea of a political union of the two countries to be supported in the form of the Baltic Kingdom.However, these aspirations and attempts for rapprochement failed to influence Lithuania’s internal policy, and at the end of 1920s the activities of Lithuanian political emigrants in Latvia became a new stumbling block in the relations between the two countries, putting the Latvian government in front of a complicated political choice. After the Congress of Lithuanian’s Political Emigrants, held in Riga on November 1927, which revealed the political contradictions of the emigrants themselves, the Latvian government stepped up measures to limit the political activities of Lithuanian emigrants. This government’s position was criticized by the Latvian Social Democrats and provoked sharp condemnation of assessing it as the desire to convince the Latvian government to please Lithuania, but the government chose the priority of the Statehood, sacrificing the ideals of democracy and human rights in this name. This dualism is the main feature that characterized relations between Latvia and Lithuania in the 1920s: if social aspirations, organizations and communities, public efforts tried to bring the two countries closer together, the complication in Lithuania’s foreign and internal (domestic) policies hindered the creation of closer political union of Baltic States. In this particular model of interstate relations, one should also look for an explanation of the different views on the relations between Latvia and Lithuania in the interwar period: if from the point of view of traditional interstate relations at the government level, one can agree with the opinion of some Latvian historians that Estonia was the only ally of Latvia, then in terms of public aspirations, Latvia’s closest relations were nevertheless associated with Lithuania. [From the publication]

ISSN:
1822-7309; 2424-3388
Related Publications:
Permalink:
https://www.lituanistika.lt/content/92533
Updated:
2021-03-16 09:59:30
Metrics:
Views: 5
Export: