Lietuviškojo Edisono paieškos (1918-1940)

LTArchitektūros istorikė Marija Drėmaitė, apibūdindama tarpukario Lietuvoje vykusią pramonės plėtrą bei modernizaciją, nukalė „Progreso meteoro“ idėją. Analizuodama šalyje vykusius procesus, tyrėja akcentavo, kad lietuviškoji 1918-1940 m. ūkio modernizacija, nors ir vėlavo, tačiau buvo aiškiai orientuota į Vakarus, pažangiausių technologinių bei organizacinių pasiekimų perėmimą ir įdiegimą bei valstybės siekį pertvarkyti pramonę. Nors, atsižvelgiant į europinius kontekstus, permainoms Lietuvoje labiau taikytinas periferijos terminas, tačiau vykę procesai nepaneigia paties modernizacijos proceso. Šiame kontekste derėtų paminėti ir kitus itin svarbius modernizacijos, technologijų bei inovacijų nulemtus lūžinius momentus, kurie akivaizdžiai žymi visuomenėje vykusių pokyčių lauką, pamažu brandinusį ir išradimų kultūrą. Visų pirma, reikėtų akcentuoti 1922 m. pradėjusį veikti Lietuvos universitetą ir Technikos fakultetą kaip technologinio išsilavinimo ir mokslo centrą, kuriame studijuojančių skaičius vien nuo 1922 m. iki 1933 m. išaugo beveik penkis kartus - iki 646 asmenų. Netrukus šie jauni lietuvių inžinieriai, mechanikai ir energetikai pradėjo aktyviai tirti, projektuoti, statyti. Be to, radosi mokslinė ir populiarioji techninė literatūra, kuri liudijo apie atsiradusį technologinės bei inžinerinės minties savarankiškumą. Neveltui 1931 m., pradedant Vytauto Didžiojo universiteto mokslo metus, rektorius fizikos profesorius Vincas Čepinskis (1871-1940) susirinkusiems studentams linkėjo studijų procese kuo daugiau abejoti, nes, anot profesoriaus, ne aklas įtikėjimas žiniomis, o tik nuolatinė abejonė dažniausiai prisideda prie tobulėjimo ir naujų išradimų. Visų antra, privalu paminėti 1935 m. pastatytą ir geriausia Pabaltijo laboratorija tituluotą modernią Krašto apsaugos ministerijos Ginklavimosi valdybos tyrimų laboratoriją.Šis statinys bei jo paskirtis visiškai atitiko tuometinius naujausius laboratorijoms keltus reikalavimus - būti pavyzdiniu modernybės simboliu ir vieta, kurioje žmogus, mašinos bei organizmai ir mechanizmai bendradarbiaudami ir prieštaraudami siekia naujų mokslinių atradimų. Taigi tarpukario Lietuvoje atsirado dvi simbolinės mokslo erdvės, kurių sėkmingas funkcionavimas modernizacijos kontekste galėjo sudaryti palankias sąlygas ne vienam išradimui. Kalbant plačiau, užsimintina ne tik apie prielaidas išradimams rastis, bet ir apie lietuvišką išradimų kultūrą apskritai. Ar tokios kultūros būta, ir, jei taip, kuo ji pasižymėjo?.