Tradicinė troba, jos interjeras - svarbi lietuvių kultūros dalis

LTCivilizacijos sukurtoje urbanizuotoje visuomenėje į savo namus žmogus yra įspraustas kaip besielė būtybė. Atrodo, kad jo niekas nesieja su savo būstu išskyrus buvimą jame. Šiandieniniam žmogui labai sunku įsivaizduoti ir suprasti taip neseniai tėvų, senelių jaustą dvasini ryši su savo sodyba, namais. Ta šventa vieta, kurioje gyveno, dirbo, valgė, miegojo, gimdė ir augino vaikus, mokė juos pažinti pasauli, gamtą, Dievą. Žmonės rūpinosi, kad niekas troboje nedrumstų ramybės, kad pasistatyta troba būtų patvari, kad jos užtektų ir vaikams, ir anūkams. Vykdant projektą "Pažinkime Raseinių krašto senąsias sodybas", per ekspedicijas į atokiausius Raseinių rajono kampelius, nufotografuota ir surinkta daug etnografinės medžiagos. Pažinti tradicinę Raseinių krašto kultūrą padeda ne tik sodybos, gėlių darželiai, trobesiai, bet ir jų vidus, namų apyvokos daiktai, baldai. Tradiciniai lietuvių liaudies baldai tampriai susiję su istorinėmis, socialinėmis, ekonominėmis krašto sąlygomis, gyvenamojo namo raida, tradicijomis bei estetinio skonio pasikeitimu. Darbo įrankius, vartojamus daiktus, baldus, valstiečiai pasidarydavo patys. Dalį įsigydavo iš kaimo amatininkų ar per Švento Jono mugę Ariogalos ir Raseinių turguose. XIX-XX a. lietuvių valstiečių pastatai buvo mediniai. Sodybos dažniausiai būdavo aptvertos ar dalinai apsodintos medžiais. Gyvenamojo namo statybini tipą sudarė medinių sienojų sienos, žemos lubos, maži langai, plūktinė asla arba lentų grindys ir lentų lubos. Tokioje vidaus erdvėje buvo tvarkomas interjeras. Jis nesudėtingas ir neperkrautas, baldai turėjo atlikti savo funkcijas ir harmoningai įsijungti į aplinką. Visas šeimos gyvenimas vyko pagrindinėje patalpoje - troboje. [Iš straipsnio, p. 89]