Lietuviškos trobos stilius
LTKaimo tipo gyvenviečių vystymosi pradžia Lietuvoje siekia gilią senovę. Iki šiol krašte išliko pirmųjų grupinių įtvirtintų gyvenviečių ryškių pėdsakų - piliakalnių, kurie vaizdžiai išsiskiria geografinėje aplinkoje ir suteikia jai savitų bruožų. Pirmosios rašytinės žinios apie vieną iš seniausių lietuvių gyvenviečių formų - kaimus - siekia XIII-XIV a. Tai įvairūs kaimų paminėjimai rusų metraščiuose, kryžiuočių ir kalavijuočių ordino kronikose. Raseinių kraštas priklauso Žemaitijos etnografiniam regionui. Didžioji jo dalis užima Rytų Žemaitijos plynaukštę, o mažesnioji - Nemuno žemupi ir Dubysos slėni. Čia gyvenę žmonės sukūrė savitą tik šiam kraštui būdingą kultūrą, kuri susiklostė dėl socialinių, ekonominių, gamtinių sąlygų. XVI a. vyravo nedideli padriki kaimai ir vienkiemiai. Jie kūrėsi užvaldant nenaudojamus žemės plotus. Kaimelių branduoli sudarė 5-8 laisvai išsidėsčiusios sodybos, prie kurių šliejosi labiau nutolę vienkiemiai. Tai - seniausias šiam regionui būdingas kaimo gyvenvietės tipas, vadinamas kupetiniu kaimu. Dalis tokių kaimų skendintys aukštų medžių apsuptyje išliko iki XX a. nepaliesti žemės ūkio pertvarkymų. [Iš straipsnio, p. 9]
