Pietizmo samprata, ištakos, vystymasis ir reikšmė
LTPietizmą kur kas sunkiau apibūdinti tvarkinga chronologine seka, negu daugelį kitų krikščionybės istorijoje pėdsaką palikusių judėjimų. Dėl didelio geografinio paplitimo ir plataus tiesioginio bei netiesioginio poveikio jo neįmanoma susieti su kokia nors viena kultūra, kalba, politiniu kontekstu, laikmečiu ar šalimi. Prasidėjęs Vokietijoje, šis judėjimas netrukus pasiekė Skandinaviją, Prūsiją ir Šiaurės Ameriką bei peržengė liuteronų bažnyčios ribas - atgaivino Jano Huso sekėjų Moravijos brolių bendruomenę, o šie savo ruožtu įkvėpė metodizmo pradininkus brolius Džoną ir Čarlzą Vešlius (John and Charles Wesley) bei Džordžą Vaitfildą (George Whitefield), kurių mokymas sujudino Angliją ir taip pat pasklido po visą pasaulį. Vienose šalyse aukščiausia jo banga pakilo XVII-XVIII a., kitose - XIX a., o nemažai jo elementų protestantiškose (ypač naujųjų evangelikų) bendruomenėse išliko iki šių dienų. Dėl jau minėtų priežasčių teologai ir istorikai iki šiol nesutaria dėl pietizmo konfesinės priklausomybės. Vieni pietizmui priskiria labai platų krikščioniškojo atsinaujinimo judėjimą, apimantį Moravijos brolius, puritonizmą, metodizmą ir daugelį kitų asmeninį atsivertimą bei aukštus krikščioniškos moralės standartus skelbiančių denominacijų. Kiti pietizmą linkę apibrėžti siauriau, visų pirma siejant jį su Vokietijos liuteronų bažnyčia ir tokiais jo tėvais kaip Filipas Jakobas Špeneris bei Augustas Hermanas Franke. Ieškant kompromiso galima teigti, kad pietizmas - tai liuteronų bažnyčios judėjimas, turėjęs didelę įtaką protestantizmui visame pasaulyje. Šiame darbe bus apsiribota tik liuteroniškuoju pietizmu. [Iš straipsnio, p. 158]Reikšminiai žodžiai: Reformacija; Pietizmas; Liuteroniškasis pietizmas; Reformation; Pietism; Lutheran pietism.
