Agrarinės teritorijos šiuolaikinėje Lietuvoje
LTAtkūrus Nepriklausomybę Lietuva pradėjo ekonominius ir socialinius pertvarkymus rinkos ekonomikos link. Žemės ūkyje šios reformos pasireiškia kaip dekolektyvizacijos procesas. Dekolektyvizacijos procese kolektyvines žemės ūkio įmones pakeitė naujos ūkininkavimo struktūros (žemės ūkio bendrovės ir kt. įmonės bei įvairaus dydžio šeimyniniai ūkiai), funkcionuojančios pagal rinkos principus. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą (ES) prasideda naujas žemės ūkio vystymosi etapas. ES skirta parama darė teigiamą poveikį žemės ūkio plėtrai. Po žemės ūkio gamybos nuosmukio dėl vykdytų funkcinių ir struktūrinių reformų nuo 2004 m. pradeda augti bendroji žemės ūkio produkcija, didėja gamybos produktyvumas dėl vis daugiau naudojamos modernios technikos ir pažangesnių technologijų, kyla žemės ūkio darbuotojų kvalifikacija. Tačiau ES paramos mechanizmai bei Bendroji žemės ūkio politika (BŽŪP) yra selektyvi socioekonomine bei teritorine prasme. Kyla klausimas, kaip keitėsi žemės ūkio struktūros ES kontekste? Kokie ūkiai ir kodėl turėjo daugiausiai naudos? Ar yra dekolektyvizacijos proceso eigoje susiformavusių agrarinių struktūrų tęstinumas? Kokie veiksniai daro įtaką teritorinei agrarinės struktūros diferenciacijai? Ūkio žemės plotas, materialinė bazė ir gamybos intensyvumas yra vieni iš pagrindinių veiksnių, lemiančių ūkio pelną, o kartu ir žemdirbių materialinę gerovę. [Iš straipsnio, p. 144]Reikšminiai žodžiai: Agrarinės teritorijos; Žemės ūkis; Agricultural areas; Farming; European Union; Europos Sąjunga (European Union).
