Процессы сакрализации театрального пространства в драматических спектаклях в Литве

Collection:
Mokslo publikacijos / Scientific publications
Document Type:
Straipsnis / Article
Language:
Rusų kalba / Russian
Title:
Процессы сакрализации театрального пространства в драматических спектаклях в Литве
Alternative Title:
Processes of sacralisation of theatrical space in Lithuanian drama productions
In the Journal:
Humanitāro zinātņu vēstnesis. 2006, Nr. 10, p. 89-96
Keywords:
LT
Aktorinis menas. Režisūra. Scenografija. Teatras / Acting art. Direction. Scenography. Theater.
Summary / Abstract:

LTModernizmo epochoje klasikinio katalikiško teatro misterinės formos patyrė beveik neatpažįstamas metamorfozes. Tarybų Lietuvos sakralinis teatras taip pat to neišvengė, dvasinės problematikos poreikio nenustelbė net marksizmas ir priverstinai primetamos formos. Jau atšilimo laikotarpiu profesionaliame Lietuvos teatre pastebimi simboliniai metafizinio pasaulio ženklai bei atskiros sakralinės metaforos. Vis dėlto totalitarinis režimas klasikines sakralinio teatro formas išgynė į katalikiškos cerkvės pogrindį. Bažnyčių rūsiuose, slaptuose moterų vienuolynuose, kaimo bendruomenių mediniuose sandėliukuose vienuolės statė moksleivių spektaklius, taip išreikšdamos pasipriešinimą ateistiniam režimui. Atgavus Nepriklausomybę, sakralinio teatro formos tapo įvairesnės – tai sąlygojo jų tipologinės analizės sklaidą. Mėgėjiškuose teatruose statytos tradicinės sakralinio teatro formos ir temos, mokykliniame teatre išpopuliarėjo evangelinės scenos, tuo tarpu profesionalaus teatro režisieriai itin retai rinkosi Biblijos tekstus. Nepaisant to, jiems nebuvo svetima dvasingumo tematika, žmogaus šventumo ir nuodėmingumo apmąstymas, aukos, atgailos ar amžinybės problematika. Straipsnyje analizuojami trys Kęstučio Jakšto, Rolando Atkočiūno ir Gintaro Varno draminiai spektakliai („Nedegantis miestas“, „Idioto mišios“ ir „Nusikaltimas ir bausmė“), kuriuose meniškai apmąstomas šventovės simbolis.

ENIn the Modernist period, mystical forms of classical Catholic theater have underwent almost unrecognizable metamorphosis. The sacral theater of Soviet Lithuania did not avoid this destiny either; the need for spiritual dimension was not overshadowed even by Marxism and its forcefully shoved forms. Already during the thaw period, one observes symbolic signs of metaphysical world and isolated sacral metaphors in professional Lithuanian theater. Still, the totalitarian regime has banished classical forms of sacral theater into underground of the Catholic church. In church basements, secret female monasteries, wooden barns of village communities, nuns directed plays for school-children, thus expressing their resistance against the atheistic regime. With the restoration of independence, forms of sacral theater became more varied – the fact conditioned by cultivation of typological analysis. Among traditional forms and themes of sacral theater directed in amateur theaters, school theaters, evangelical scenes became popular; meanwhile, professional theater directors very rarely selected biblical texts. Despite the fact, the theme of spirituality, contemplation of sacrality and sinful nature of man, charity, repentance, or eternity was not alien to them. The article analyzes three drama plays by Kęstutis Jakštas, Rolandas Atkočiūnas, and Gintaras Varnas (“City that does not burn” (Nedegantis miestas), “Idiot’s mass” (Idioto mišios) and “Crime and punishment” (Nusikaltimas ir bausmė)), which artfully contemplate the symbol of sacred temple.

ISSN:
1407-9607
Related Publications:
Архитектоника симбола храма в драматических спектаклях в Литве / Виталия Трускаускайте. Česlovo Milošo skaitymai. 2010, 3, P. 201-208.
Permalink:
https://www.lituanistika.lt/content/9079
Updated:
2013-04-28 16:53:06
Metrics:
Views: 2
Export: