Архитектоника симбола храма в драматических спектаклях в Литве

LT[...] Straipsnyje analizuojami profesionalų ir mėgėjų teatro spektakliai, kurių meninėje erdvėje yra cituojamas arba dekonstruojamas bažnyčios simbolis. Spektakliuose simbolio architektonika siejama su bažnyčios pastatu arba altoriaus vieta. Režisieriaus Kęstučio Jakšto spektaklyje „Nesudegantis miestas“ spektaklio meninėje erdvėje cituojamas Šv. Jono bažnyčios pastatas. Bažnyčios fasadas interpretuojamas kaip šventos vietos simbolis, o bažnyčios altoriaus vieta – kaip tiesioginio dialogo su Dievu erdvė. Režisieriaus Rolando Atkočiūno spektaklyje „Idioto Mišios“ Šv. Jurgio bažnyčios interjeras cituojamas kaip išniekintos meilės žmogui ir Dievui simbolis. Spektaklio vyksmo metu atsiskleidžia ir papildomos bažnyčios simbolio prasmės: spektaklio personažai dalyvauja Šv. Mišių aukoje siekdami atkurti Eucharistijos pilnatvę. Bažnyčios erdvės citatos čia tampa meilės misterijos veiksmo vieta. Režisieriaus Gintaro Varno spektaklyje „Nusikaltimas ir bausmė“ altoriaus vieta cituojama, tačiau altoriaus simbolis perkeliamas į profaniškąją teatro erdvę – žiūrovų salę. Dekonstruojant sakralios ir profaniškosios erdvės struktūrą išryškinama slinktis žmogaus aplinkos sakralizacijos link. Tiriant bažnyčios simbolio architektoniką galima pastebėti metateatrinę tendenciją: spektaklio vieta tapatinama ne su realia aplinka, bet su sielos erdve, o jos simboliuose galima išgirsti žmogaus ir Dievo dialogo atgarsį. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Architectonics; Architektonika; Bažnyčia; Christian sacral theatre; Church; Krikščioniškasis sakralinis teatras; Simbolis; Symbol; Architectonics; Architektonika; Bažnyčia; Christian sacral theatre; Church; Krikščioniškasis sakralinis teatras; Simbolis; Symbol.

ENThe article analyses professional and amateur theatre plays with the symbol of church quoted or deconstructed in their artistic space. In the plays, architectonics of the symbol is associated with the church building or the altar place. In play “Nesudegantis miestas” (Fireproof City) by director Kęstutis Jakštas, the building of St. John’s Church is quoted in the play’s artistic space. Facade of the church is interpreted as the symbol of a sacred place, and the place of the church’s altar – as the space of direct dialogue with God. In play “Idioto Mišios” (Idiot’s Masses) by director Rolandas Atkočiūnas, the interior of St. George’s church is quoted as the symbol of desecrated love for man and God. Additional meanings of the church symbol are also revealed during the play: play characters are involved in the sacrifice of St. Masses seeking to restore the fullness of the Eucharist. Here, quotes of the church space become the scene of love mystery. In play “Nusikaltimas ir bausmė” (Crime and Punishment) by director Gintaras Varnas, the altar place is quoted, however, the altar’s symbol is transferred to the profane theatre space – the auditorium. Deconstruction of the sacred and profane space structure reveals a shift towards sacralisation of the human environment. The metatheatrical trend can be noticed during research of architectonics of the church symbol: the play’s location is identified not with the real environment, but with the soul space, and echo of the dialogue between the man and God can be heard in its symbols.