Pedagoginės minties klasifikavimas XX a. pradžioje

LTAtskiri Lietuvos pedagogai, sistemindami XX a. pradžios pedagoginę mintį, pateikia skirtingą pedagoginių krypčių skirstymą. Pavyzdžiui Esmaitis (1930) nuosekliai aprašo ugdymo raidą nuo seniausiųjų laikų iki XX a. pradžios. J. Gobis (1930), išskirdamas XIX a. ir XX a., atskirai aprašo žymesniųjų pedagogų (J. H. Pestalocio, J. F. Herbarto, H. Spenserio, K. D. Ušinskio, F. Friobelio, A. F. Dystervėgo, G. Keršenšteinerio ir kt. ) kurtąsias teorijas. Jau trečiajame tūkstantmetyje L. Ušeckienė (2003) pateikia pedagoginių krypčių XX a. sąvadą. Norėdami visumiškai suvokti pedagoginės minties klasifikavimą, atliekame ugdymo patirties istorinę apžvalgą. Pirmą kartą Lietuvoje sisteminę pedagoginės minties pateiktį randame A. Liaugmino (1930) veikaluose. Taigi šio darbo siekinys – įvertinti A. Liaugmino samprotavimus apie pedagoginės minties įvairovę. Esminis A. Liagmino tiek filosofinės, tiek pedagoginės minties klasifikavimo pamatas – I. Kanto filosofija. Taigi remiantis I. Kanto teorijos sudėtiniais elementais pedagogikoje išskiriamos dvi srovės – idealistinė ir realistinė. Idealistinė srovė mokslo objektu laiko ugdymo tikslą ir be asmenybės pedagogikos koncepcijos daugiau nėra išplėtojusi ugdymo teorijų. Realistinės srovės pedagoginius pagrindus sudarė J. F. Herbartas ir T. Cileris. Šios srovės mokslo objektas – technikos priemonių įvairovė ugdymo tikslui pasiekti. Tai įgalina atsirasti ir išsiplėtoti įvairias koncepcijas. Realistiniė srovė skirstoma į atskiras teorijas: individualistinės pedagogikos, tautinės mokyklos, darbo mokyklos, Daltono, integralaus mokymo ir kitas. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Pedagoginės minties klasifikacija; Realistinė pedagogika; Idealistinė pedagogika; Intuityvi pedagogika (pedagoginis individualizmas); Tautinė mokykla; Integruotas mokymas; Darbo mokykla; Daltono planas.

ENIndividual pedagogues of Lithuania when systematising the pedagogical thought of the beginning of the 20th century present a different classification of pedagogical directions. E.g., Esmaitis (1930) describes consistently the development of education from the olden times to the beginning of the 20th century. J. Gobis (1930), distinguishing the 19th and the 20th centuries, separately describes the theories created by the most famous pedagogues (J. H. Pestaloci, J. F. Herbart, H. Spenser, K. D. Ušinskis, F. Friobel, A. F. Dysterveg, G. Kershenshteiner and others). It is in the third millennium already that Lidija Ušeckienė (2003) presents a registry of pedagogical directions of the 20th century. Seeking to perceive classification of the pedagogical thought we make a historical survey of educational experience. The first to do that in Lithuania was A. Liaugminas (1930). Hence, this work is aimed at evaluating A. Liaugminas’ considerations about the diversity of the pedagogical thought. A. Liaugminas’ essential principle of classifying both the philosophical and pedagogical thought was Kant’s philosophy. On the basis of the constituent elements of Kant’s theory two trends are distinguished in pedagogy – idealistic and realistic. The idealistic trend considers the goal of education to be the subject of science. J. F. Herbart and T. Ciler created the pedagogical fundamentals of the realistic trend. The subject of science of this trend is the diversity of technical means to achieve the goal of education. The realistic trend is divided into separate theories: individual pedagogy, the national school, the labour school, Dalton, integral teaching and others.

• M. Lukšienės įžvalgos vertinant ugdymo tendencijų sklaidą / Dalia Survutaitė. Pedagogika. 2013, 111, p. 102-107.
• Ugdymo idėjų ženklinimas: patirtis ir prieigos / Dalia Survutaitė. Acta paedagogica Vilnensia. 2013, t. 30, p. 9-23.