Penktasis dievo buvimo įrodymas ir jo kritika

LTStraipsnis skirtas penktajam Dievo buvimo įrodymui: jo formuluotėms pagarsėjusio britų ateisto Richardo Dawkinso bestseleryje Dievo iliuzija, Davido Hume’o Dialoguose apie prigimtinę religiją ir Williamo Paley Prigimtinėje teologijoje bei jų palyginimui su Tomo Akviniečio argumentais, išdėstytais Teologijos sumoje ir Sumoje prieš pagonis. Palyginimas rodo, kad Dawkinsas klysta penktąjį Akviniečio įrodymą vadindamas konstrukcijos argumentu (argument from design), nes abiejų akvinietiškojo įrodymo formuluočių analizė rodo, kad jos gali pretenduoti ne į pasaulio konstruktoriaus, o tik į pasaulio valdytojo buvimą. Dawkinso klaidą lemia ydinga tradicija penktąjį Akviniečio įrodymą tapatinti su konstrukcijos argumentu – naujųjų laikų produktu. Akviniečio Dievas yra ne Konstruktorius (Demiurgas), o Kūrėjas ypatinga tomistiška prasme. Todėl penktąjį jo įrodymo būdą vadinti konstrukcijos argumentu – tai viduramžių teistui nejučia priskirti naujųjų laikų deisto mąstyseną.

ENArticle concentrates on the fifth way of proving God’s existence as it is represented by famous contemporary British atheist Richard Dawkins in his bestseller The God Delusion, and by David Hume in his Dialogues Concerning Natural Religion and by William Paley in his Natural Theology. My purpose is to compare the formulations of the fifth way found in those books with the ones found in Summa Theologiae and Summa contra gentiles of Thomas Aquinas. The comparison entails the conclusion that Dawkins misinterprets Aquinas’ proof by calling it the argument from design; for, strictly speaking, Aquinas’ proof concerns the existence of the Governor alone. The source of the misinterpretation is the faulty tradition of identifying Aquinas’ fifth proof with argument from design in modern philosophy. To call Aquinas’ fifth way the argument form design makes a medieval Christian theist to think as modern deist.