LTŽydų masinių žudynių Europoje pamokoma apyskaita turi apimti visą planetą, kadangi Hitlerio mąstymas buvo paremtas ekologija ir žydus jis laikė gamtos klaida. Holokausto istorija turi būti ir kolonializmo istorija, kadangi Hitleris siekė naikinančių karų kaimyninėse šalyse, kuriose gyveno žydai. Ji turi būti tarptautinė, nes vokiečiai ir kiti žudė žydus ne Vokietijoje, bet kitose šalyse. Ji turi būti chronologiška, nes po Hitlerio iškilimo į valdžią Vokietijoje, kuris tebuvo viena istorijos dalis, sekė Austrijos, Čekoslovakijos ir Lenkijos užkariavimas, puolimai, performulavę galutinį sprendimą. Tam tikra prasme ji turi būti politinė, kadangi, Vokietijai sunaikinus kaimynines valstybes, buvo sukurtos zonos, kuriose, ypač okupuotoje Sovietų Sąjungoje, sudarytos sąlygos naujiems naikinimo metodams. Ji turi būti įvairiapusė ir supažindinti ir su kitais požiūrio taškais, ne tik nacių, bei remtis šaltiniais iš visų sluoksnių, žydų ir nežydų, iš visos žudynių zonos. Tai ne tik teisingumo, bet ir supratimo klausimas. Tokia apyskaita taip pat turi būti humanistinė, tai yra fiksuoti bandymus išgyventi taip pat, kaip ir mėginimus žudyti, aprašyti pačių žydų pastangas išgyventi taip pat, kaip ir to nedaugelio nežydų, pripažinusių prigimtinę ir nesuprimityvintą individų bei jų tarpusavio susidūrimų sudėtingumą, siekį žydams pagelbėti [Iš Pratarmės].