Architektūra ir interjeras tradicinėje japonų estetikoje

LTStiprėjančią rūmų ir samurajų aukštuomenės galią tiesiogiai lydi išorinio puošnumo, ištaigingumo, gyvenimo jaukumo siekimas. Milžiniškos Okayamos (1597), Himeji (1609), Nijo (1626) ir daugelis kitų pilių bei rūmų anksčiau vyravusią religinę architektūrą užgožia ne tik savo ištaigingumu, bet ir pabrėžia pasaulietinės valdžios bei kultūros įsigalėjimą. Siekiantys suvienyti šalį šiogunai Oda Nobunaga, Toyotomi Hideyoshi, Tokugawa Iveyasu, įtakinguose dzen vienuolynuoe regėdami didžiulę priešišką jėgą, visokeriopai siekia išstumti ir apriboti religijos įtaką šiogunato remiamose kultūros bei meno srityse. Tuo paaiškinamas palyginti menkas religinių motyvų, siužetų vaidmuo šiogunato rūmų ir samurajų aukštuomenės estetiniams poreikiams skirtoje meninėje Momoyamos epochos kultūroje. Šalyje vykstantys esminiai socialiniai poslinkiai ir spartus miestų augimas skatina tobulėti architektūrą ir su ja susijusius menus. Momoyamos epochoje galutinai susiklosto tradicinių japonų pilių, rūmų, gyvenamųjų namų, jų interjero bei pastatus supančios kraštovaizdžio architektūros formos. Japonų tautinės architektūros ir interjero savitumą bei estetinę vertę labiausiai atskleidžia ne milžiniškų pilių bei rūmų architektūra, o pirmiausia jautriai įkomponuotų į gamtos aplinką užmiesčių paviljonų, arbatos ceremonijos namelių ir netgi tradicinių gyvenamųjų namų bei interjero estetika [p. 68].