Amžinybės ilgesys indų estetikos ir meno tradicijoje
LTIndijos kultūros, estetikos ir meno tradicija, greta Kinijos, Egipto, Irano, hebrajų, Graikijos, Bizantijos, Japonijos, arabų musulmonų ir Vakarų, paliko gilų rėžį civilizacijos istorijoje. Tai viena didingiausių žmonijos istorijoje gyvavusių civilizacijų, kurios sukurtas kultūrinis fondas žavi įvairiomis formomis ir idėjomis. Gvildendami nuo seniausių laikų Hindustano pusiasalio regione išsiskleidusias skirtingas vietines estetikos ir meno tradicijas, tik santykiškai galime vartoti universalias sąvokas "Indijos" ar "indų", nes dabartinės Indijos valstybės teritorija iki nepriklausomybės atgavimo nebuvo vientisas valstybinis organizmas ar homogeniška kultūrinė erdvė. Kultūrinėje Hindustano aplinkoje per pastaruosius 5000 metų gyvavo daugybė skirtingų imperijų, karalysčių, kurios nuolatos keitė savo teritorijų ribas. O šių žemių sujungimas į vientisus valstybinius organizmus, lyginant su susiskaldymo tarpsniais, buvo ne toks ilgas ir beveik niekuomet neaprėpė visų dabartinės Indijos, pakistano ir Bangladešo teritorijų. Plačiu istoriniu žvilgsniu žvelgiant į Hindustano kultūrą, galima teigti, jog ji išgyveno du esmiškai skirtingus urbanizuotos kultūros raidos ciklus: pirmasis ikiistorinis (protoindiškųjų Harappos ir Mohendžo daro civilizacijų) ir antrasis – istorinis, kurį skirtingi autoriai sieja su klasikiniame periode iškilusia Magadhos valstybe arba Maurijų imperijos atsiradimu. Tarp šių dviejų ciklų driekiasi beveik tūkstantmetį aprėpiantis urbanizuotos kultūros nuosmukio tarpsnis, apie kurio estetinius idealus ir meno raidą patikimų archeologinių ar rašytiniais tekstais dokumentuotų žinių neturime [p. 20].
