Grigaliaus Nysiečio „Homilijų apie palaiminimus“ teologiniai ir antropologiniai aspektai

LTStraipsnyje nagrinėjami Grigaliaus Nysiečio (334–394) „Homilijų apie palaiminimus“ teologiniai ir antropologiniai aspektai. Dėmesys kreipiamas į ontologinę žmogaus sampratos išraišką ir į žmogaus kilmę. Analizuojamos šios temos: Dievo sampratos reikšmė teologiniams ir antropologiniams svarstymams, žmogaus prigimties menkumas ir didybė, žmogaus sukūrimas pagal Dievo paveikslą ir panašumą, žmogaus nuopuolis. „Homilijų apie palaiminimus“ perspektyva neleidžia mąstyti apie žmogų kaip atskirą ir savyje uždarą monadą. Žmogus yra daug platesnės tikrovės atstovas, kurios aptarimui įtaką daro esminis santykis su dievybe. Kūrimo priminimas nukelia žmogų į egzistencinę pradžią, bet taip pat žvilgsnį kreipia į pabaigą. Sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą žmogus jau turi išskirtinę dievišką žymę, kuri jį išskiria iš visos kūrinijos ir tampa santykio bei bendrystės su dievybe sąlyga. Nors nuopuolis, kurio pasekmes paveldi visa žmonija, Dievo paveikslą žmoguje sutepa, tačiau žmogus nepraranda galimybės grįžti į pirminį nekaltumą.

ENArticle analyses aspects of theological anthropology in "Homilies on the Beatitudes" by Gregory of Nyssa (334–394). The main focus is the ontological expression of human conception and the origin of man. The topics analysed are: the importance of the conception of God in theological–anthropological discussion, the feebleness and splendour of human nature, the creation of man in God’s image and likeness, and the fall of man. The perspective of "Homilies on the Beatitudes" does reflect a human to be like a monad, separate and closed in itself. A human is a representative of much broader reality, and discussion about the human is influenced by the essential relationship of man with the divine. The reminder of creation brings a human back to the start of existence and at the same time turns his eyes towards the end. A human, created in likeness and image of God, already carries in himself a divine mark which makes him exceptional in the rest of the creation. This mark becomes a condition for a relationship and communication with the divine. Although the fall stains the image of God in a human and its outcomes are inherited by all humanity, nevertheless a human does not lose a possibility to come back to the initial innocence.