LTDaujėnų apylinkėse ryškesni žmonių gyvenimo pėdsakai aptinkami nuo senojo geležies amžiaus, t.y. nuo pirmųjų šimtmečių po Kr. Tuo laikotarpiu Daujėnų apylinkės priklausė didžiulei baltų genčių kultūrinei sričiai, kurioje mirusieji būdavo laidojami pilkapiuose. Ši baltų kultūrinė sritis žinoma dabartinėje centrinėje ir rytinėje Žemaitijoje, Šiaurės Lietuvoje ir Pietų Latvijoje. Iš viso šioje didžiulėje teritorijoje žinoma apie 230-240 pilkapynų, iš jų - apie 130-140 Lietuvoje. Daugelio tyrinėtojų nuomone, pilkapynus paliko žemaičių, žemgalių, sėlių ir latgalių protėviai. Kaip rodo tyrinėtų paminklų medžiaga, minėtos teritorijos apgyvendinimas vyko iš Lietuvos pajūrio, kur pilkapiai žinomi jau bronzos ir ankstyvajame geležies amžiuje, t.y. I tūkstantmetyje prieš Kr. Jau paskutinį šimtmetį prieš Kr. ar I a. po Kr. pradžioje dalis Vakarų Lietuvos gyventojų pradėjo keltis į centrinę Žemaitijos dalį, Kuržemę ir Pietų Latviją (Tautavičius, 1992, p. 6). Palaipsniui, daugėjant gyventojų, per kelis šimtmečius buvo apgyvendinta minėtoji didžiulė teritorija.