Chorai, dainų šventės

LTLietuvos Respublikoje chorų, kaip ir viso muzikinio gyvenimo, reikalais rūpinosi pažangių visuomenės jėgų pastangomis įkurtos pakaitomis dirbusios muzikinės draugijos: Lietuvių meno kūrėjų draugijos Muzikos sekcija (nuo 1922), Lietuvos menininkų muzikų draugija (1924-1926), Lietuvos muzikos ir dainos centras (1928-1932), Lietuvos chorvedžių ir muzikų draugija (1932-1935). Chorinio meno propagandai ypač daug pasidarbavo 1936-1940 m. veikusi Lietuvos muzikų draugija, kuriai pirmininkavo nenuilstamas chorų entuziastas N. Martinonis. Šios draugijos duomenimis, 1939 m. Lietuvoje (be Vilniaus krašto) užregistruota 400 chorų, turėjusių iš viso 17 000 dainininkų. Didesnę visų Lietuvos chorų dalį sudarė bažnytiniai chorai. 1933 m. duomenimis, Lietuvoje (be Vilniaus krašto) buvo daugiau kaip penki šimtai bažnyčių. Ir apytikriai tik vienas penktadalis neturėjo chorų. Palyginti su cariniu laikotarpiu, po 1930 m. bažnytiniai chorai kokybiškai išaugo. Giedoti keturiais balsais mišias sugebėdavo daugelio eilinių parapijų (bažnytkaimių) chorai, o ką jau kalbėti apie didesnių miestelių, ypač miestų bažnyčias. Bažnytiniai chorai (ypač periferijos), tarytum tęsdami senąsias tradicijas, rengdavo kaimuose vakarėlius - vaidinimus su dainomis. Tuo jie beveik išimtinai atstovavo visai muzikinei kaimo kultūrai. Tiesa, dėl išaugusių pasaulietinių chorų ši visuomenės muzikinio auklėjimo mokykla iš dalies jau buvo nustojusi to vaidmens, kurį turėjo iki Pirmojo pasaulinio karo [p. 189].